Vladas Braziūnas
paryčiais prie juodosios
keramikos krosnies
…prisimink mane
žiūrėjau ryto regėjime
štai su dangaus debesim
artėjo žvėris, žėrėjo
neįmanomas bepažint
o mano angelas, puolęs
į antrą ratą dangaus
išsekintas sugulovių
visos kalbos tik jom vergaus
dangų it seną rakandą
garmėn pradangìnęs, nudañginęs
ženki į mano pragarus
išsivesk mane, vagį Barabą
Fabijoniškės, 2001.VIII.1–2
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 30.