Į pradžią › Knygos

Vladas Braziūnas


nenuraunamas linas


parovų nepalikit, raukit, Paróvėjos marčios, mergos į palatvę nesidairykit, iš to paties kieto vargo ir jų parojė, išvaryti ir jie iš rojaus, jų vasarojų tie patys lietūs išklojo, tiek rojaus srautas tesiekia, o kad iš miglų jau išmirusios ordos bendros lemties, atitieskit įsopusias strėnas, ordnung ist ordnung, gal kiek ir greičiau ten sniegas laukus užpusto gal kiek ir geriau ten, kur mūsų nėra, gal ramesnis jų miegas saulei atslūgus gal lūpos jų sūrios nuo jūros, o ne nuo prakaito, liūdnos gal akys iš pilnumos, iš pasaulės didumo nebeužmatomo, ašaros gal – vien kad židinio dūmas pražysta ir žydi kaip linas ir žydi kaip linas žydi kaip linas kaip linas linas pražysta

Fabijoniškės, 2000.XII.2

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 46.

Vladas Braziūnas


paryčiais prie juodosios<br/>keramikos krosnies

…prisimink mane žiūrėjau ryto regėjime štai su dangaus debesim artėjo žvėris, žėrėjo neįmanomas bepažint o mano angelas, puolęs į antrą ratą dangaus išsekintas sugulovių visos kalbos tik jom vergaus dangų it seną rakandą garmėn pradangìnęs, nudañginęs ženki į mano pragarus išsivesk mane, vagį Barabą

Fabijoniškės, 2001.VIII.1–2

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 30.

Vladas Braziūnas


palatvė


kur leišių mėtos kur latvių meitos žydi rasoja ligi nuvysta lig antaninių prikvimpa lentos šešios ant aukšto neišsilenksi padėsi šaukštą išeisi kojom į priekį, miestui gražiai dienojant ir bus tau lengva ir bus lengva tau giesmė, ir kalnas ne per staigus bus kai saulė leisis po kairei latviai po tiesiai leišiai – ar atvirkščiai – ten sugulę kalbas nužiūri vagą nugrėbsto lieptą ir liepą regi žydint gražiai vis sužydi medų leišių ir latvių rūtos ir mėtos mergos ir maldos

Fabijoniškės, 2000.XI.18–24


Žemės druska. – 2001. – Vasaris. – P. 17;
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 44–45;
Krantai. – 2006. – Nr. 4. – P. 4.

Vladas Braziūnas


Perkūno kraštas

prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko kaljaną, leidžia dūmus per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas Radauskas kaip rožių krūme baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus ugnis, po perkūnais, tekstynas putoja kaip kvepiantis vyšnių šampūnas su tauta ir valstybe susijusiais žodžiais, suplaktinė vartosena rodo, turim įsisenėjusių klausimų, prausim, mazgosim, giedosim alkūnėm stalą parėmę, pirmokas putos iš stiklinių, griaustiniai duosis per akmenis, dunūs dunojai putos, varvantis vario varpas, vonios nuskilęs kraštelis, kraštas, Perkūno patręštas, kaip chemikalų veikiamos fotografijos laiko vandenyje, sako Alfonsas Nyka-Niliūnas

2000.IV.12–VII.1

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 9; Braziūnas, Vladas. Geltonas žiburys [elektroninė knyga] / Į lenkų kalbą vertė Teresa Dalecka = Żółte światło / Przełożyła z litewskiego Teresa Dalecka. – Skopjė: Blesok, 2003. – Prieiga per internetą (žiūrėta 2004.IV.5): http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lietuvių k.); http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lenkų k.)

Vladas Braziūnas


* * *

pririšau prie teatro durų pakabinau raštelį dovanoju likimą beveislis, švelnus, protingas išpraustas ir paskiepytas per visą spektaklį inkštė neprisileido nė vieno šiepėsi, rodė iltis trečiąją dieną nužengė į mano nerūpestingą dangų, tupi dešinėje laižo ir drasko gerklę

2001.XII.1–2

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 130.

Vladas Braziūnas


nakties pergina

kosmogoninės ganyklos, stepę stebinti mėnulė stabo stabilumas, stulpas, nykūs gyvulių varovai kosminė ašis, aplinkui plytinčios pasaulio plynės svetimos ir nesvetingos, archetipinės ir plačios plastiški arklių tabūnai, žydi akmenys ir medžiai griūna į pasaulio pradžią stepių kūnai prakaituoti linijinės augalijos, šiurkščialaiškės laiškios žolės laiko stebulę pristabdo tik dienos ugninis stabas

2000.XII.2

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.8.

Romas Daugirdas


Miry Collection

Vladas Braziūnas. lėmeilėmeilėmeilė Vilnius: Vaga, 2002, 143 p.

While presenting the ninth poetry collection lėmeilėmeilėmeilė by Vladas Braziūnas, a poet of the middle generation, we would like to remind readers that this is not the first time he has appeared in this magazine. Three books by him, Alkanoji linksniuotė (The Hungry Conjugation, 1993), Užkalinėti (Boarded Up, 1998) and Ant balto dugno (On the White Bottom, 1999), were reviewed in the last issue, while some translations of his poetry were published in 2001.

We should point out that working on various editorial boards after studying the Lithuanian language and literature did not exhaust the poet’s lyre, although he has been complaining it did. It was only in recent years that he has devoted all his time to his creative work, which has the hallmark of high linguistic culture.

What might attract a foreign reader in the work of this poet? In my view, it could be the intersections of opposites. In form, Vladas Braziūnas’ work looks very modern: the author experiments daringly with language and syntax, he is characterised by a refined balancing of semantic fields. Yet behind all this, there hides an archaic world perception (or a stylisation of it) related to ancient agrarian culture. His attempts to break into dynamic urbanised spaces are not very successful. The artificial urban geometry disrupts the contours of the pantheistic world image.

The poet combines successfully the freedom of improvisation and the discipline of text. The initial impression of an involuntary flow (frequently quite miry) is deceptive. The poems are "carved" with a firm hand, and the occasional baroque flourish is ruthlessly checked.

A thick ethnic layer that highlights the peculiarities of the language, toponymy and customs of the area around Žiemgala where the poet was born sand out in all the collections, including the present one. Unfortunately, these can hardly be translated into other languages. He seems to be erecting a monument to things receding and disappearing, and attempts to spontaneously stop the flow.

The lexicon of this latest collection features more abstractions, yet they do not affect the prevailing texture of concrete empiricism. Rather, they signify attempts to tame the world, from a lump of soil to the most distant stars.
The Vilnius Review: magazine of the Lithuanian Writer’s Union. Spring - Summer 2003. - No 13. - P. 91-92.

Vladas Braziūnas


grupinis portretas

Algimantui Aleksandravičiui paskutinė pradžia: vaidenasi – vandenys sklendžia išsigandusi nuosaka, sklendės kietai užšautos, delnas į saują, mėšlungišką kumštį, moteris kumši, išeik pažiūrėk, šviesokaitos dėmės mėgina susikalbėti su medituojančiais, regis, visi atsidūrę prieš objektyvą, slepias už kaukės, plaukia į neryškumo zoną, autorius laukia lietaus, gal atplaus, atplukdys čiurkšlėmis išsipraususius nuogus, neguodžiamus, nebeišverčiamus į mums suprantamą kalbą, svarbi tik šviesa atsklindanti iš tamsumos paskutinės, tik akį tik pusę akies, pusę žvilgsnio apšvietusi grimzta į kūdikio kūną, raukšles, susiraukšlijusius debesis neišsilijusius, neišsisakiusius, santykis subjektyvus priežastingi ryšiai, bet nematomi, kyla akispūdis potvynis kyla, atoslūgis sprogsta, nusineša mus

2000.XI.29–XII.1

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.128; Braziūnas, Vladas. Geltonas žiburys [elektroninė knyga] / Į lenkų kalbą vertė Teresa Dalecka = Żółte światło / Przełożyła z litewskiego Teresa Dalecka. – Skopjė: Blesok, 2003. – Prieiga per internetą (žiūrėta 2004.IV.5): http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp?lang=mac (lietuvių k.); http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp?lang=eng (lenkų k.).

Vladas Braziūnas


šaknis

kuprūs keliai suplūktiniai užaugo pelynais ir tuopom sniegenų pulkas nuskynė bemiegį palangės šermukšnį kas taip išklaipė šakas kas taip iškreivojo kamienus atsiknojo žievė, atitokau pačiam debesų žydėjime visa ne čia, ne aukštai ne degančiam sniegenos skrydy amžiną ačiū tai kuria po mirties išvydau

1992.X.19–XII.17

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.50.

Vladas Braziūnas


visa bus sapnas apie

visa, kas bus, – neklaidinga kaip sapnas tegu ir klaidžiausias, vis krenta dantys ir krenta: prarasi, vis sako tėvus, iškeliavusius andai Dievopi, – ne apie tą, kurs iš žydro baseino įsisiautęs žydran chalatan žengia žalian aikštynan, – žydra, žydra ir žalia tik apie tą, kur Aukštaičiuos stalgų, tarp jungų ir jaučių kur Žemaičiuos su medsėdžiais žvalgos, gal jūrą nujaučia

2000.II.20–28

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.17.

123kitas ›paskutinis puslapis »
Syndicate content