Vladas Braziūnas

šitiek organų ir visų šioji pradžia iš vidaus kur jos šaltinis jau dingęs bet kiekvieną užbaigia juslės oda pasaulis jutimas savitas panašus į spalvą ji verčia virpėti daiktų paviršių ir būti vis kito atspalvio nėra čia kitos kalbos nei tiesioginis pojūtis jo sklismas lauke viduj link keleto centro laboratorijų vietos kuri ne organinė bet organizuoja vìsa kas vyksta ką senas mąstytojas aprašė kaip ìtin švelnų vėją išilgai nervų šitiek organų ir visuose ar ši atmintis ar veikiau ši mechaniška dvasia vis pakurstoma menkiausio ratukų prisilytėjimo ir štai priartėja kaip daugybė šešėlių, kurie praslinkdami paskleistų šilumą šaltį kvapą skonį garsą lytą kontaktų kokybė gana skirtinga kad oda dėl jų taptų mąsli ir erdvi tada kai plūsta atplūsta įspūdžių potvynis ir atotvynis nėra kokio protingo organo tiesiog kiekvieno iš prigimties kokia nors geba vis didesnė net galėtų būt išskirtinė o apie jų sąjungą ką ir sakyti argi ji nesukūrė kūno svajodama apie tinkamą formą kuri iš visų kurtų vienovę nebent kūno kūryba tebūtų tik smegeninės konstruktas kad suimtų ir išlaikytų kontrolę ją kai kas pavadino Galva ir visi sutartinai pripažįsta jog be jos nėra žmoniškumo bet kas jinai iš tikrųjų vìsa aukštai į veidą suimanti tapatybė plius visi pojūčiai lūpos akys nosis ausys angos pro kur įsileidžiama ir išleidžiama mūsų gyvenimo eismas dar viena išvada seno filosofo susirūpinusio steigti savo Metodą ant tobulų prigimties dėsnių kai poetas tenkinasi regėdamas ir dailininkas žvelgdamas vienas sako jog žinija yra daiktuose kitas jų tylą pamėgdžioja tada kai regėjimas srūva jo rankom tuo tarpu iš po kaktos akis prasimerkia ūmai ir visas kūnas laukia išpranašausiant būklę erdvės ir laiko šitojo ploto kur šviesa visą laiką skverbias pro tánkumas o akis vìsa sugauna ir suima paskui tą lėksmą sustabdo štai taip kuriamas vaizdas arba žodžio keistas suvirškinimas perkeičiantis ir nieko nesuvirškinantis perkeičiantis tobulai daiktus jiems suteikdamas iliuzinį įsikūnijimą po to ranka kyla ten aukštai prisilytėti pačių akių patirt po nagais jų tikrovę tačiau kokios prigimties šie obuoliai pilnaviduriai ir visiškos kiáurymės su pačiam vidury bránduolu paslapties šulinys kur Nebūtis atsidengia galimas daiktas iškyla iš čia tamsus įkvėpimas iš nieko sukuriantis materialias prisiminimų figūras arba eilėraščius kartais akys įauga į veidrodį viena fiksuoja kitą šioji tą pirmą ieško slapties tos rūgšties kur tirpdo regą ir leidžia po ja žydėti nesačiai ir nyksmui daiktų bet rega ūmai perdreskia stiklą ašaros gelmę sudrumsčia vìsa sumenksta ir net geidulys suvokti kas pagaliau čia liko iš šito virsmo ir iš tos vietos pasislėpusios orbitos dubury nesužinosi niekad kaip buvo kai akis mokėsi savo darbo kaip vaikas tiesiai stovėt galbūt pasaulis tada merdėtų mirksnį kiekvieną lyg mėgdžiotų žvaigždę kas vakarą mirštančią ir ši pražūtinga naktis žiojėtų žiojėtų kadangi regos pačiam vidury būtų mirtis beveik neįmatoma taip akyse kiekvienas nešiotųs pasaulio pabaigą ir jo pradžią viską palaidota šviesoje ir nušvitimas kas kartą paplautų senos išminties pėdsakus ši užmarštis čia balzganas garas matai jį virpantį tarsi rãtilus kai per plačiai akys atmerktos bet vis dar ieškantis to ko nematyti ten kur jo matoma klausimas užuot ištrynęs legendą gaivina mūsų visa ko apetitą tuotarp ataidi aidas metamo kauliuko praeities ant ateities užritinto akis ūmai palieka vėl mąsli į nosį žiūri į lūpas žiūri į odą ieško ausies svarsto ką kiekvienas pasilaikęs to laiko dar prieš tai kai žodis jas užkloja galvoja apie kai kurias esmingas nuogybes paskui akis savin sugrįžta ir beregi vien tik neaiškią erdvę veltui bando prieš ją užsimerkti o taria laiko balsas saugokis egzistuot nepakanka būti gyvam šiais virtualios beprotystės laikais tu pirmiausia sukūrei reginį užuot lenkęsis tikrovei štai tu vaizdų suvarpytas būk savo paties iliuzija kad jų išvengtum