Vladas Braziūnas

vaikų, koplyčioj giedančių, balsai ir įkypų tautiečių pernelyg jau tiesūs žvilgsniai jautiesi išdainuota pratisai iš ilgesio nusvidinta lig žvilgesio skobtinis avilys, laukų akmuo iš Lietuvos ar iš kitokios šiáurės ritėjęs springdamas supuolusiu „namo“ medum aplipęs, tavo stogo šiaudus po vieną ryto vėjai išsidalė plika plavėjai lyg dvasia bedalė

tarė alui: gaukis ir gyvenk, – migla per pievas sukviesk visus, pakeltus iki kvailių gera pamerkt Aukščiausiam, a va, kaip viepias rojaus portjė ar pragaro, yra dar veiklių ir protingų prisiekinėti visais šventaisiais satyrų žiaunos atvipusios, o nekaltai pajuokai išstatyti, baisūs (kad teisūs) skitai gauruotaširdžiai dangstysis kilniais vardais ant raudonų jų akmenų grūsti kanapgrūdžiai skruda sugaruos gražiau nei sengraikiai savo pirty nei nuo alaus, nei girti, gal mes tik šitokio būdo gal iš didelio liūdesio šitaip linksmai užraugti

sultingos tingios seno sodo šakos su mirusių šventųjų aureolėm nuobodžiai šnekas, kaip šventiesiem sekas minkštam šaknytam seno sodo guoly kas jiem sapnuojas – buvę nepraėję kokie juos lanko ateities regėjimai kas esam mes, kas buvom, būsim – kas kuriuos sumes į ugnį kaip šakas ruduo ugninis – paskutinės žinios šaknis vanduo užeina geležinis ir šnypščia vienas kitą išpažinę ugnis, vanduo ankštam šventųjų guoly po amžinojo sodo aureolėm žydėjimas mus siaučia rudeninis

kažkas iš miego, kažkas iš niekur taikos pabusti kai nebeaišku, smėlis ar sniegas kapus užpustė tyliai kaip žalčio nugara vėjas pilkas ledynas vaikšto pažliugęs, kol priartėja prie pilkapyno pinasi žliūgės, visos vienodos pinas ir vysta vyšnių žydėta ledyno soduos žydėta vyšnių

šniokščia tryškomis troškulio kiauras vanduo lyg ruduo dar skanduotų speigimety pamirštą vardą vargo įbroliai kopiantys įkalnėn gluosniai randuoti debesynus nei pragaro pradalges varto o pakalnėj šulnys nežinia ar dar laukia nelaukia rusvaplaukės tik geležį geliantys pirštai pritraukia vien tik speigo mėšlungis atbukęs gaiduką suriečia ir trasuojančiom kulkomis kelią pašviečia prašaliečiai visi savo sielų juodų pardavikai jau pavasaris vėlinas bet tebesiaučia kalnelio šaltiny ruduo geliantis gėlas gyvenimas tvano vanduo speigėja venose įbrolių mano randuotų gyvas tekėjimas žilas tikėjimas – liko

žengiau mišku, paskiau lauku plačiu kur prie dangaus ir žemės pakraščių sruveno upė, jon bandžiau panirti ta upė nuo žmonių nuplauna mirtį ji auksasmiltė, Tartaras po ja ugninis šuo pakartas oloje po juo dangus bedugnis, apatinis jame baugus, aptukęs ir sutinęs kaip kortų malkas išdėlioja sielas neskaldo jų į mielas ir nemielas be skirtumo apdovanoja gausiai sapnų, svajų, iliuzijų kaliausėm tada mirties ir kūno nebetekę dausų tabūnai driekiasi per stepę ir aš, iš upės į miglas pakeltas regiu, kaip supas įkapėsna baltas ryto naujagimis

duris išvydęs slaptas nuo paslapčių slepiamas pasidaviau į stepes pasidaviau stepėms lygu nors apsigauk kad esam prieš stepę lygūs lygumos lig dangaus nustebusio gausmo lygmalos dvigubos: danguje ganyklos kaip ir ant žemės paklydusios pakaklėje švysteli kitas gyvenimas

ką tie žvilgsniai iš nuotraukų skaito iš mano akių neįmanančių skęsti, atsispindėti akyse jų akimirkų mirusių, o atkaklių prisispyrusių, – kuo aš čia dėtas kaip paaiškint dabar, ko jie kopė į kalnus ir ko iš urvų išsiropštę sustojo ratu priešais blykstę ko svyravo jų baržos, ko tryško ankstyvas ruduo iš taurių žalvarinių, ko krykštė sugrįžus vaikystė buvo krikštas ir kryžius, lopšys kūdikėliui ir doklas mažyčiam gėreliui, paskiau jie tik mirė ir kėlės ir senelio rudinė, tabokos prikvipusi, vis dar didoka ir rugys, ir jo mėlynos gėlės gėlė, gelia tie žvilgsniai iš nuotraukų, skaito net sukaitę vienatinę mano rainelę susitinka laimingi, ir aš, kai jau tapęs būsiu tuo, kurs žiūrės į tave iš anapus kad tikėčiau, jog žvilgsnio negali nieks atimt iš manęs, kad regėtum jį skaidrų

lūpom pamyluok tą vieną žodį sušnabždėk nors iš žvaigždės išgirsiu išsirėkti noriu iki soties tarsi paskutinį kartą mirsiu priežasčių ryšiais kalba gimtoji mus beviltiškai tvirtai surišo už tave lyg prakeiksmą kartoju šitą vieną žodį ligi ryto pamyluok bent mintyse nepaisyk tos erdvės ir garso pralaidumo ką burnoja kreivos mano raidės ir laukimo nuvarytas kūnas pagaliau ar buvo kas reikšminga šitą naktį kai prisisapnavo žvaigždėmis lyg atminimais sningant iš akių ant rašomojo stalo kai tuo tarpu pagrindas laukimas net sapnuodamas žinau atbusiu tarsi nelaimingas ar laukinis ar užkimęs su tavim per pusę

Joninių rytą milžtuve braukius rasotas pievas įsukus virš upės visus Lietuvos gandrus įsodinusi šiaurės svirbelį šermukšnio siūbuojančian sostan prirūpinus rudenio uogų – kur tu? kurgi tu, mano siela, sirgusi, virkdžius, sargdinusi kūną tūnojai apmirusi urvo tyloj, neišsidavei nė atodūsiu urvas polaidžio vandenis renka urvas polaidžio vandenio rankom ledinėmis nuokalnę čiuopia vis uržiasi, rausias gilyn į save bergždžiai ieškodamas dugno trupina savo krantus ir paplauja po akmenį, smiltį, veriasi ertmės gilyn į save, kur kerpių samanos blykšta šikšnosparnio sparno plėvė iškorija subyra į dulkes, sudūla jos pakely į nepasiekiamą dugną, nuliežia paskutinis pusaklis driežas, apanka trogloditė gyvybė many be šviesos bent užuominos bent atminimo, tik oras be vėjo, vanduo be šaknų ir be kvapo, be balso, be debesio balto vien tik rasa ant akmens, nenubrauksi nepagirdysi gandro nei gervės, nelauksi giedros šermukšninės, nebent netikėta gulsčia pragarmės atšaka urvo langas besvorei išlėkti