Vladas Braziūnas
už Nebylėlio tilto
1
rausvina akina vakarė saulė baltų
nužydėjusių pienių skaistkalnę
kaip tuos laukus neužmatomus eitume
jei bent vieną, bent dieną
ligi pirmojo vėjo pasilaikytų
bent dieną Dievas pasergėtų
šitą švytinčią, tą milijardinę armiją
bent ligi ryto, lig kito įžambaus
srauto, kitos šviesos, mėlynrausvės
2
norėčiau būt kunigaikštis
šio tilto, norėčiau vaikščiot kaip vaikšto
pilkosios pelės ir baltosios kielės
ir balsas dainos, pakilęs ir pasikėlęs, neaišku
iš katro šono, vis tiek iš skaistkalnės
Vilnius–Rīga (Germaniškis / Skaistkalne: Bauska 32 km, Rīga – mažiau kaip 80), 2006.VI.8
Šiaurietiški atsivėrimai. – 2006. – Nr. 2. – P. 53;
Krantai. – 2006. – Nr. 4. – P. 7;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 135.