Dievas žmogų mylėjo be galo,
jam iš grobo padarė Ievą,
pamatė, kad žmogui dar negana –
iš miežio padarė alų.
Apyniais apipynė
ir dainom sutartinėm.
Pirmiausia buvo alus,
paskiau buvo žodis –
iš alaus ir pasaulis rados.
Užtat po šiai dienai
margo pasaulio
gražiausios pradžios
ieškok Pasvaly,
alaus kubily,
kur jautis,
iš miesto herbo išlipęs,
apynių aptaisytas vainikais
lyg kad Velykos vis būt ar Sekminės –
linksmiausia šventė be galo, –
vis per tą alų!
Vis per tą alų!..