vis per tą alų

Vladas Braziūnas

Dievas žmogų mylėjo be galo, jam iš grobo padarė Ievą, pamatė, kad žmogui dar negana – iš miežio padarė alų. Apyniais apipynė ir dainom sutartinėm. Pirmiausia buvo alus, paskiau buvo žodis – iš alaus ir pasaulis rados. Užtat po šiai dienai margo pasaulio gražiausios pradžios ieškok Pasvaly, alaus kubily, kur jautis, iš miesto herbo išlipęs, apynių aptaisytas vainikais lyg kad Velykos vis būt ar Sekminės – linksmiausia šventė be galo, – vis per tą alų! Vis per tą alų!..

Fabijoniškės, 2000.IV.6

7 meno dienos. – 2002. – Sausio 18. – P. 5.

Vladas Braziūnas

vys par to ãlo

Dievs žmõgo mėlэje be gãla jam ėš grõba padãre Jievo pamãte, ka žmõg ė dã negañ – ėš mieže padãre ãlo apėpyne apynės' ė dainom sotartynėm pėrmoćiáus' būva als, paskiaũ būva žõd's – ėš àlos pasául's atsėrãda ožtàt po šiai dienė márga pasáule gražiáusios pràdžios jaškõk Pasvaly àlos kobėly kor jáuč's ėš miesta gėrba ėšlypės' aptaisyts vainykэs apynių lėg ka Velykos vys būt a Sekmynės' – lėnksmiáus' švėñte be gãla, – vys par to ãlo! vys par to ãlo!..

Fabijoniškės, 2000.VI.6

Braziūns, Lads. patyltė’s skregždės’ [p.31]; toks boryms; uokss tep Devūle šėrdės’; vys par to alo; „ont vėdūnakče dūgna juosva…” [p.32]; posėkalbėjoms so poėt, katras verke, ka niekam nerūp’; pog; „tė to prėdžiaustė…”; jei ne klojyma dūrs’ [p.33] // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2002. – Nr. 1. – P. 31–33.