Stabule

Pēters Brūveris

dzidri zils mežazvēra skatiens, vējam aizturot elsas biezajos brikšņos un sirmajam medniekam pamirstot savas bērnības nevainīgajās ilgās; toreiz, viņš atminas: mēs spēlējām paslēpes upmalas lazdajos, un tu nozudi kārkla stabules dziesmā, un, vakaram nolaižoties, es aizmigu, saritinājies ozola dobumā, un sapnī pie manis atlavījās maigs mežazvērs, čukstot: tu zaudējot viņu iegūsi, tev mūžam ilgi būs ilgoties sevis un vienīgi nāves ēnā, kad pirmatnēja atmiņa pārvarēs pūstošo ikdienas saldmi un spožie medību rīki kā mirāža sarūsēdami aiztumsīs atpakaļ redzokļu dzīlēs, tu sajutīsi sevī kā kārkla stabulē Senmātes elpu

Brūveris, Pēters. Sirdī melnajam putnam lizda: Dzeja: 1991.–1992. – Rīga: Sol vita, 1995. – (Latviešu dzejnieki šodien). – lpp. 91.

Pēters Brūveris

Dūdelė

tyras žydras laukinio žvėrio žvilgsnis, vėjui sulaikius alsavimą krūmų tankmėj ir žilajam medžiokliui nuščiuvus savo vaikystės lūkesčiuos nekaltuosiuos; tąsyk, jis pamena, ėjom slapstynių paupio lazdynijoj, ir tu karklo dūdelės giesmėj pradingai, ir vakarui leidžiantis, aš užmigau, susirietęs ąžuolo uokse, ir sapne prie manęs prisėlino švelnus laukinis žvėris, kuždėjo man: tu prarasdamas ją pelnysi, tu per amžius ilgėsies savęs, ir vien tik paunksny mirties, kai jau atmintis pirmykštė pervers pūstančią kasdienę saldybę ir žvilgūs medžioklės rykai nei pamėnai rūdėdami tems vėlei vyzdžių gilmėj, tu pajusi savy nei karklo dūdelėj Senolę alsuojant

Literatūra ir menas. – 1993. – Spalio 31. – P. 16;
Brūveris, Pēters. Dūdelė / iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas // Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 40.