Vladas Braziūnas

tyras žydras laukinio žvėrio žvilgsnis, vėjui sulaikius alsavimą krūmų tankmėj ir žilajam medžiokliui nuščiuvus savo vaikystės lūkesčiuos nekaltuosiuos; tąsyk, jis pamena, ėjom slapstynių paupio lazdynijoj, ir tu karklo dūdelės giesmėj pradingai, ir vakarui leidžiantis, aš užmigau, susirietęs ąžuolo uokse, ir sapne prie manęs prisėlino švelnus laukinis žvėris, kuždėjo man: tu prarasdamas ją pelnysi, tu per amžius ilgėsies savęs, ir vien tik paunksny mirties, kai jau atmintis pirmykštė pervers dvelksmą kasdienės saldybės ir žvilgūs medžioklės rykai nei pamėnai rūdėdami tems vėlei vyzdžių gilmėj, tu pajusi savy nei karklo dūdelėj Senolę alsuojant