Irklis:

Pēters Brūveris

ezermalas meldrājā, vientuļš, iz neatģieduma dzelmes pilnmēness izvilināts, atpakaļ par kaulbaltu egleskoku izbalināts, šūpuojas šurpu-turpu, šurpu-turpu… dažbrīd uz tā uzmetas kāda nejauša mēnessērdzīga spāre, aplaikus pārlaižas pāri tūkstoš gadus vecas ūdensburtnieku dvēseles, gaužāk par gaužu gaudodamas, pazaudēto nākotni apraudādamas, galindu ūdeņvārdus kā bultveida atspulgus zivju žaunās noglabādamas; viens vienīgs irklis – starp vilni un vilni, viens vienīgs mirklis – kā atklāsmes trīsa, kā rasas lāsē pavīdējusi pār šūpuli pārliekušās Laimas seja, kā ļaužu dzīve (ne gara, ne īsa); un aizmiglotajā Laika acī, nozibot briežraga žebērklim, šļakstienam pārraujot tagadnības plēvi un sudraba vilnīšiem aizirdzot līdz pat mirušu tautu sakniebtām lūpām, rau! vidū nāves melnajiem klāniem it kā atveras plauksta, kurā apkārt ugunskuriem žūdamas kūp sentēvu drēgnās miesas un paparžziedu atspīdumiem vaigos lēkā un lidinās laumas, veļu vālēm velētos kreklos krūšgaliem ļaužup tvīkstot un pēdu dipām atbilsmojoties manos pukstos; taipus ezeram, rau! izklīstot miglai, doru egles, un bičoļi šūpojas dzeiņos kā zelta putekšņi Austējas matos, bet zem platas papardes, medalu sūcot, klau! klusu klakšķina mēli kauks – viņam kleinas kājeles, viņam ķērpju bārda, viņam klūgu groziņš, kurā trīsreiz trejdeviņi dižsūreņu stobri gāršiem, deviņreiz deviņi duči sudraba zvīņu un septiņreiz septiņi zalkšu kroņi; bet kas tur, kas tur vaidēdams vīd? kas tur IR? kas tur, meldrus pašķirdams, slīd? vai tur vienkoka valtes vaidelošu veļiem ved veltes? vaiman! varbūt tur, vieglas vēsmas iekustināta, velti pēc taisnības aiz- vilnī kāda pēctečiem nekad neuzzināma cilts? bet varbūt tur kaulbaltais irklis, iestrēdzis iekarotāju viltigā dieva kārajā rīklē, velk naidnieka karapūļus nāves valgos? vēsma pārvēršas vējā, un visapkārt meldrus un ļautiņu mūžus šķirsta un šķir kāda caurspīdīga roka, kas mūs virs laikūdens tur, kas mūs šūpulī-kā-laivā laivā-kā-zārkā zārkā-kā-šūpulī pārī ūdenszālēm kā slīkoņu matiem, kas mūs ir, ir, ir un pēkšņi neir, ezermalā neviena, tikai tumsa melnāka par melnu, tikai klusums klusāks par klusu, un mani sirdspuksti, paši sev izdobjot kapu dobītes, pukstinās pretim melnajiem klāniem, kur tikko atvērusies aizvērās Plauksta.

Brūveris, Pēters. Dzintara galvaskausi: dzejoļi: 1985–1989. – Rīga: Liesma, 1991. – Lpp. 103–105.

Pēters Brūveris

irklas:

paežerės meldynėj, vienišas iš nesuvokiamos gilmės pilnaties išviliotas vėlei į kaulą eglinį nubalintas, sūpuojas šen-ten, šen-ten… tarpais ant jo nutupia koks netikėtas nakvišaujantis laumžirgis, leidžias apylaikiais daugel daugiau negu tūkstančio metų senumo vandens kerėtojų dvasios, gailiau negu gailiai ūbuodamos, prarastą ateitį apraudodamos, galindų vandenvardžius it strėlių atspindžius žuvų žiaunose paslėpdamos; vienas vienintelis irklas – tarp bangos ir bangos, vienas vienintelis mirksnis – it apreiškimo krūpsnis, it rasos laše sublyksėjęs prie lopšio palinkusios Laimos veidas, it žmonių gyvenimas (nei per ilgas, nei trūkstamas); ir padūmavusioj Laiko aky, tvykstelint elniaragio žeberklui, pliukštelėjimui perplėšiant dabartybės plėvę ir sidabro bangelėms nusiritant ligi pat mirusių tautų surakintų lūpų, žiūr! tarp mirties juodųjų slėnių tarsi vertųsi plaštaka, joj aplink ugniakurus džiūdami garuoja sentėvių drėgni kūnai ir paparčio žiedų nutviekstais veidais šokinėja ir skraidžioja laumės, vėlių kultuvėm velėtuos marškiniuos krūtų karpoms žmonėspi liepsnojant ir pėdų kaukšėjimui atsimušant mano tvinksniuos; tapus ežero, žiūr! sklaidantis miglai, drevėtos eglės ir bičiuliai sūpuojas geiniuos it aukso žiedadulkės Austėjos plaukuos, o po plačiu paparčiu, midų besiurbiant, klau! tyliai klaksi liežuviu kaukas – jo klyvos kojelės, jo kerpių barzda, jo kliūgų kraitelė, kurioj triskart trejos devynerios didrūgčių tūtos, devyniskart devyni tuzinai sidabro žvynų ir septyniskart septynios žalčių karūnos; bet kas ten? kas ten dejuodamas žiūri? kas ten YRA? kas ten, meldus praskirdamas, IRIAS? ar iš stuobrio išskobtas luotas veža donį vėlėms vaidelotų? aiman! galbūt ten, lengvo dvelksmo išjudinta, veltui teisybės ieškodama nu- banguoja kokia kiltis, ainiams niekad nesužinosima? o galbūt ten baltas it kaulas irklas, įstrigęs užkariautojų klastingo dievo godžioj gerklėj, velka priešo kariaunas mirties nelaisvėn? dvelksmas virsta į vėją, ir aplink meldus ir žmonelių gyvenimus skirsto ir skiria kažkokia perregima ranka, kuri mus virš laiko vandenų laiko lopšyje-it-valty valty-it-karste karste-lopšyje virš vandenžolių it skenduolių plaukų kuri gi mus iria, iria, iria ir staiga nebeiria, paežerėj nieko, tik tamsa, juodesnė už juodą, tik tyla, tylesnė už tylią, ir mano širdies tvinksniai, patys sau išsiduobdami kapų duobutes, tvinksi link juodojo slėnio, kur ką tik atsivėrusi užsiveria Plaštaka.

Literatūra ir menas. – 1993. – Lapkričio 13. – P. 6.– Iliustr.: Džojos Barysaitės [Pėtero Brūverio portr.] nuotr.;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 10–13.