Vladas Braziūnas

Rožių kvapu apsinuodijęs laikas – ir sustojęs. Trupučiuką jo gaila, gal jis norėjo ilgai dar skubėt. Bet kas man daryti, jei netikėtai per valandą sueina dešimt vaiduoklių rožių man dovanot? Vienas sako: atsimeni, antras šnibžda: atleisk, o trečias juokias: jei būtume žinoję… Viskas kartu: balta rožių žiema ir geltona rožių rudens bedugnė, ir raudonas rožių mūšio laukas, kur visi kritę. Net laikas… Jau paskutinis mano vaiduoklis ateina su juodų rožių glėbiu. Tamsiausiasis dvelksmas lyg prisiminimai visa ko, kas nebūta, užima kvapą. Dabar guliu tarp rožių lyg mirties naktyje. Mirties naktyje lyg tarp rožių…