Esu Visby, visi mano popieriniai ir beveik visi kompiuteriniai užrašai likę namie, Vilniaus Fabijoniškėse, o konkrečiosios atminties kaip ir neturiu, prozininku netapsiu, o vis tiek štai turiu parašyti – ką neatsargiai įsipareigojęs. Turiu nors ką prisimint. Vadinasi, žanras – prisiminimai. Tik apie ką? Kas jų objektas? Ką gi, prisiminimų žanras yra toks, kad vis tiek, kad ir apie ką žmogus rašytų, rašo apie save. Ne kitaip bus ir čia, nėr ko apsigaudinėti. Tik tiek pasistengsiu, kad, be manęs paties, čia neliktų visai nuskriausti ir maniškiai latvių literatūros, daugiausia poezijos, vertimai į savąją kalbą.
Iš pagarbos žanro dėsniams turėčiau pradėti nuo Adomo ir Ievos. Kokia tad būtų mūsų – taigi mano paties ir tų maniškių vertimų – pažinties priešistorė? Mano gimtinis Pasvalys, augtinis Dagiliškis (juose – prieš naktiniu Rygos autobusu „Ikarus“ išvažiuodamas Vilniaus universitetan – praleidau pirmuosius šešiolika gyvenimo metų)? Bet kad ne: Pasvaly kokį latvišką žodį vargu ar būsiu girdėjęs, juolab Dagilišky, senelių kaime dar per keletą kilometrų toliau nuo Latvijos, taigi į Panevėžio, ne į Bauskės pusę. Tiesa, strimelių ar „Karvučių“ vis važiuodavom Bauskėn, kartais aplankydavom ir Rygą (tai jos pirmi mano miestai, ne Panevėžys, Vilnius ar Kaunas), bet likęs toks įspūdis, kad ten puikiausiai susišnekėdavom lietuviškai, Bauskėj net tarmiškai... Žinoma, tas Latvijos – kaip savos – artumas liko, vėliau, jau atitolus ir nuo savojo Pasvalio krašto, žvelgiant iš šimtų kilometrų ir kone pusšimčio metų atstumo, – buvo vis labiau įsisąmoninamas. Dabar jau, tarkim, aiškiai matau latvizmus, spalvinusius manąją tarmę, kai dar buvau zenkis. Mano latvių kalba išmoktinė, žodyninė, be gyvų, kraujin įsigėrusių kontekstų, taigi ir dėl to, ir per kokį paprasčiausią poetinį neapsižiūrėjimą versdamas galiu prašaut pro šalį, šitai puikiai žino kantrioji mano redaktorė Lilija Kudirkienė ar Kęstutis Nastopka, redagavęs va ką tik pasirodžiusį mano verstą Jurio Kronbergo Vilką Vienakį (Vilnius, „Kronta“, 2008; su kompaktine plokštele). Bet mano tarmė man niekad neleistų logi cieti išversti langai kenčia (skaniai kartą juokėmės su kolega dzūku, puikiu poetu ir vertėju, bet šitaip ir išvertusiu): mano vaikystės lūpos juk ne kitaip ir tetardavo – dūr's' kíetэ, loñgэ kíetэ, kráutove vãlio...
Čia, kokio šimto metrų ruože prie Baltijos rašytojų ir vertėjų centro, įsitaisiau paukščių fotoateljė ir nuo paryčių grožiuosi man pozuojančiais keršuliais ir šarkom, kielėm ir zylėm, kuosomis (jas latviai kažkodėl vadina kovarniais, o kovarnius – taip pat kovarniais, nors dar ir sėjos varnom), strazdais giesmininkais ir juodaisiais strazdais, latvių vadinamais juodaisiais miškiniais strazdais, bet ir varnėną jie vadina juoduju strazdu ar tiesiog strazdu, ir šitie paukščių pavadinimai, ornitologinėje mano sąmonėje keliantys smagią sumaištį: varnėnas juk visai ne strazdinis paukštis, – visuomet man iškyla vaizdu, kaip prieš jau daugybę metų su Anna Rancane jos nuomoto namelio (ar kambario jame) sode tuos dalykus kaip mokėdami aiškinomės... Tai dar teks prisiminti. Bet va šičia neseniai buvau gavęs pranešimą, kad pirmąjį spalio šeštadienį Vilniaus universiteto Filologijos fakultetan renkamės draugėn – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos žmonės (ramuva čia bendrinis žodis, jaukus ir sakralus). Tad va su tais paukščiais lietuviškai bei latviškai besikalbant toptelėjo, jog tikroji mano domėjimosi kitų tautų literatūra, tautosaka ir poezija, – dar ir iš čia, gal stipriausiai iš čia, iš šito, ilgai nepasakojant, – sovietmečio nacionalistų lizdo. Giluminis domėjimasis savo tautos praeitimi, tautosakine žmonių pasaulėjauta vedė ir prie senosios religijos, o toji religija pirmiausia – siejanti baltus, siejanti indoeuropiečius, pagaliau pirminiais mitiniais vaizdiniais, iš pasąmonės nežinia kaip išaugančiais, atpažįstama kaip archetipinis žmonijos kultūros pamatas. Beje, ir ne vienas baltistas iš ten, iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos. Ir profesorius Bonifacas Stundžia taip pat – nenustygstantis, armonika rankose, liūto garbanas krest... Čia gal iškart dar pasakytina, ką vis stengiuosi priminti kompleksuojanties lietuviams: latvių poetai, bent kai kurie, didžiuodamiesi autoritetingai teigia, esą jų poetikos pagrindas – iš latvių liaudies dainų poetikos, pagaliau iš universalios liaudies dainų pasaulėvokos. Lietuviams tuo tarpu tebeatrodo, jog pasaulio medis auga kitur, saldžiausius intelekto vaisius brandina už Lietuvos sienų. Tad traukia latvių tiesumas ir savivertės jausmas, einantis išvien su autoironija – tarkim, Knuto Skujenieko, ypač artyn į dabartį, ar Janio Ruokpelnio. Antai, kai buvo leidžiama mano versta Janio Lirika / Lyrika (Vilnius, „Petro ofsetas“, 2005), dailininkė pripiešė tokių ašaringų berželių svyruonėlių bei saldžių pasimatymų suolelių!.. Katalikiškoj lietuvių sąmonėj lyrika ir ironija, autorironija, pasirodo, – suderint neįmanomos. Tiesą pasakius, nelabai į tos latvių dalies, kurie protestantai, ir lietuvių katalikų (daugiausia) pasaulėjautos skirtumus kreipiau dėmesio, bet vienas su vertimu susijęs nutikimas privertė suklusti. Tiesa, čia buvo mano paties eilėraštis, aiškiai susijęs su Hermanio Margerio Majevskio netektim, ir paprašiau Uldžio Bėrzinio, kad išverstų. Uldis ir taip, ir taip žiūrėjo – ne, sako, čia katalikiškas, man neišeis, prašykim Annos Rancanės. Įdomus dalykas. Visos musulmonybės jam įkandamos, susigyventos, o štai „katalikiškas“ eilėraštukas (rašau kabutes, nes pats nieko tokio jame nė neįžvelgiau), pasirodo, ne. Kažkokios giluminės, vadinasi, nesutaptys...
Vis maga užbėgti į priekį. Mėginsiu būt nuoseklesnis. Universitete man, lituanistui, latvių kalbos kursą dėstė Jonas Kabelka. Ne, neišmokau. Už ko užsikabinau? Gal už Knuto Skujenieko. Dar ne latviško... Gražus Knuto biografijos ir kūrybos mitas Lietuvoje gyvas jau keli dešimtmečiai, Knutas yra vienintelis užsienietis – Jotvingių premijos laureatas (1993), 2002 m. Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas jį ir Czesławą Miłoszą išrinko pirmaisiais sąjungos Garbės nariais, ir dabar, Miłoszui mirus, Knutas yra vienintelis Lietuvos rašytojų sąjungos Garbės narys. Be kita ko, ir šios aplinkybės lėmė, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ryžosi išleisti mano sudarytą Knuto eilėraščių rinktinę Es pabiju tālos ciemos = Aš esu toli viešėjęs (2004)... Tada, aštuntajame dešimtmety, Knuto eilėraščių nemažai buvo išvertęs Sigitas Geda (rinktinėj jie, naujai paredaguoti, irgi spausdinami), apie juos rašė Kęstutis Nastopka – cituodamas Sigito vertimus, ir kartais tie vertimai, pasirodo, bus buvusios pirmos tų Knuto eilėraščių publikacijos – ne latviškai, o pirma lietuviškai. Iš tų Sigito vertimų bene labiausiai bus įstrigęs „Pas leišius gert alaus“, toks savas alaus kultūros krašto žmogui, tasai nepakartojamas Knuto „umpapa umpapa umpapa“! Jis mane su Knutu ir suvedė. Mat Pasvaly buvo kažkokia poezijos šventė, jon buvau paimtas ir aš, jaunas poetas pasvalietis – kartu su garbia vyresnių kompanija. Buvom pasitikti prie rajono sienos – su muzika ir su alum, o tada visi važiuojam prie kitos rajono sienos, kuri jau ir Lietuvos, pasitikti latvių poetų Janio Ruokpelnio ir Knuto Skujenieko. Sutikom, visi mandagiai sveikinasi, o toks spaigliukas šast prie Knuto ir vietoj labas smagiai klausia:
– Pas leišius gert alaus?
Solidūs kolegos tik šnairom į išsišokėlį, o Knutas nudžiunga, pagriebia tą mano rankelę, ir stipriai purtydamas:
– Umpapa umpapa umpapa!
Toks laisvo bendravimo kodas ir liko... Nesumoju dabar, bet veikiausiai tat buvo prieš 1986-uosius. Kai grupelė jaunų rašytojų vasarą važiavom Rygon – tamtyč mokytis latvių kalbos. Geras buvo sumanymas, prieš metus pradėtas įgyvendinti latvių: jų grupė lietuviškai mokėsi pas mus. Su tais žmonėm paskiau ir susiejo įvairiopos gijos, bent jau vienas kito buvimą jaučiam: Amanda Aizpurietė, Pėteras Brūveris, Hermanis Margeris Majevskis, Anna Rancanė, Inesė Zanderė, Egylas Zirnis... Universitete kasdien mus mokė profesorius Pėteras Vanagas, tada jaunas dėstytojas, už daugelį mūsų jaunesnis. Lietuvių buvom margoka kompanija: Vaidotas Daunys, Kęstutis Navakas, Dainius Razauskas, dar pora vėliau mažiau literatūroje besireiškusių merginų. Kadangi ir vieni, ir kiti jau buvom kiek ragavę kaimynų kalbos, po dviejų mokslo savaičių su alum ir Uldžiu (matėm, tikru musiškių latvių Mokytoju) nukakę minėtan namelin pas Anną, sutarėm jokia kita kalba nesikalbėti – tik latviškai arba lietuviškai, kad ir pirštais susirodydami. Bene ten Inesė į mano latvių kalbos užrašus surašė fonetinius latvių ir latgalių kalbų atitikmenis, ir, žinoma, nieko nelaukiau – ėmiau versti. Negaliu dabar patikrint, o būtų įdomu, ar pirmi mano vertimai – latviškų Egylo, ar latgališkų Annos eilėraščių. Teisybę pasakius, tas beatodairiškas kibimas iškart mėgint verst poeziją nebuvo visai be pasekmių: šnekėtis man sekėsi kur kas sunkiau nei Dainiui, pirma metodiškai išmokusiam visus reikiamus jungtukus ir šiaip žodelyčius, padedančius megzti sakinius. Ir visąlaik jaučiau gyvos latvių kalbos stygių: su latviais bendrauta mažai ir vis epizodiškai. Užtat nenustodavau stebėtis Pėteru, kai šis atvažiuoja po kelerių metų, stovim kokiame mano balkone Fabijoniškėse, šnekamės lietuviškai, ir jaučiu – Pėteras šneka kur kas geriau nei prieš tuos keletą metų sutiktas, – o juk per tą laiką su lietuviais nebendravęs! Tik vėliau ir savy pastebėjau keistą dalyką. Jau kai verčiau Uldžio rinktinę Kukaiņu soli = Vabzdžių žingsniai (su Sigitu Geda ir Kęstučiu Nastopka, jis knygą ir sudarė: Vilnius, „Baltos lankos“, 1997), ypač vėliau, versdamas Janį ir Knutą, tyliai naršydamas po žodynus, rasdamas kokį reikiamą žodį ir čia pat vėl užmiršdamas, nes mokytis juk nėra kada, reikia dirbti, šitaip tyliai triūsdamas tik begarsiame intonacijų gaudesy – balso stygos, matyt, virpėjo iki užkimimo, – po tokio latvių kalbos nesimokymo žiūriu – nebesu nebylys: iš kažkur, iš kažkokių nesuvokiamų pasąmonės gelmenų ateina žodžiai, kadais gal šmėstelėję ar ir visai negirdėti, ateina ir atsineša savo intonaciją, savo darybos ir junglumo galimybes, atžengia darniai ir ištisais pulkais – iš kur visa tai?
Vis dėlto, kalbėdamas apie žmones, apie save tarp žmonių, latvių poetų, iš tikrųjų ne ką tebūsiu nuklydęs nuo vertimų temos. Tie žmonės, kiekvieno jų balsas, kalbos tempas, ritmika, pauzės – visa, kas bendra latvių kalbai ir kas kiekvieno kūrėjo individualu, kas pažįstama ir atpažįstama tik asmeniškai bendraujant, kad ir paprasčiausiai kartu būnant, – visa verčiant man be galo svarbu, gal tik ne iš karto būsiu tatai suvokęs. Dabar tat jau galiu tvirtint ir iš savo patirties, ir iš kolegų poetų, poeziją verčiančių, – su kuriais ar specialiau sušnekta, ar iš kurių kitaip nujausta. Štai čionai, Visbin, atskridau su brangiu kroviniu – pačiais pirmaisiais Jurio Kronbergo knygos Vilks Vienacis = Vilkas Vienakis (Vilnius, „Kronta“, 2008) egzemplioriais, nė Lietuvoje dar niekieno nespėtais pamatyti, tamtyč skubėtais išspausdinti, kad galėčiau susitikęs įduoti Juriui. Tos knygos leidimo istorija gana ilga, o jos pradžioj – lyg ir atsargus Jurio nepatiklumas. Ne kad versčiau, o kad skaityčiau išverstus tekstus su knyga einančioj kompaktinėj garso plokštelėj kaip originalus skaito jis pats – kartu su Kristapo Grasio muzika. Nusiunčiau Juriui tos pačios „Krontos“ išleistą savo knygą Iš naminio audimo dainos, jos paantraštė – kompozicija poeto balsui ir skambančiai gausai. Tą kompoziciją sudarė kompozitorius Algirdas Klova, drauge su juo mano eilėraščius, esamus knygoje, galima išgirsti ir iš kompaktinės plokštelės: čia juos skaitome drauge – autorius savo balsu, o Algirdas Klova drauge su savo vadovaujama folkloro grupe Vydraga – improvizuodami daugiausia įvairiais muzikos instrumentais; dar yra mano parapoetiniai (prozos intarpai) ir Algirdo muzikiniai komentarai. Gaunu elektroninį Jurio laišką: „Skaitysi tu!“. Nei poetas, nei vertėjas nepasidarys aktorius, bet iš vertėjo balso gali aiškiausiai suvokti, ar nutuokia jis apie ritmines, intonacines verčiamo kūrinio struktūras, ar...
Sakau, kad poezijos vertėjui gerai yra pagal išgales mokėti kalbą, iš kurios verčia (ir, jei nemano esantis pasaulyje protingiausias, visada jam bus pravarčios autoriaus, redaktoriaus, kiekvieno išmanančio konsultacijos). Būtina puikiai mokėti savąją kalbą. Ir nė kiek ne mažiau būtina mokėti – poezijos kalbą. Nežinau, kas ji yra, bet ją mokėti – būtina. Antraip visuotinai nusirisim iki vis plačiau – bent Lietuvoje – išsikerojančių beveik pažodinių vertimų lygmens, kai į kūrinio formą jau nebekreipiamas dėmesys, kai tik daugmaž atpasakojama, apie ką čia autorius kalba, tuo tarpu autorius, jo eilėraštis ne kalba apie ką nors, o pats yra tas kas nors, įsikūnijęs žodžio lytyse, kiekvienoje fonemoj, jų atspalviuose ir atskambiuose, jų darnoj ar nedarnoj, taip pat ir muzikinėj. Kaip tat atkurti? Kad aš žinočiau!.. Kad žinočiau receptą, kaip eilėraštis parašomas, nebeparašyčiau nė eilutės. Kad žinočiau, kaip eilėraštis išverčiamas, – nė eilutės, matyt, nebeišversčiau. Laimė, poetai nežino. Jie amžini savamoksliai debiutantai. Vaikai, liečiantys kiekvieną ugnį. Laimė, latvių poeziją Lietuvoje verčia beveik išimtinai taip pat poetai, neišskiriant nė Kęstučio Nastopkos, nors savo eilių jis nerašo. Ankstesnių kartų neminėsiu, bet: Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Erika Drungytė, Vytautas Dekšnys (pradžia yra, lauktina tąsa), Arvydas Valionis... Yra gražiai vertę Almis Grybauskas, Antanas A. Jonynas, dar vienas kitas. Prieš bene porą metų Jelgavoje, kur penketą metų iš eilės vyko neišreklamuori, nepompastiški, bet užtat tikri ir jaukūs latvių ir lietuvių poetų susitikimai, iš Antano lūpų esu girdėjęs viešą pažadą imtis Hermanio Margerio Majevskio poezijos knygos vertimo, tad jam –padėkdie!
Neprarandančios aktualumo man rodosi jau daugiau kaip dešimtmečio senumo (o ir dar senesnės) „panbaltistinės“ bičiulio Pėtero Brūverio mintys, tegu ir kokios romantinės jos atrodytų pragmatiniame šiandienos gyvenimo kontekste. Pėteras tęsia Janio Rainio ir Jono Šliūpo nuostatas, tegu ir ne politines, tegu vien kultūrines. Jis nesiūlo kurti politinės baltų federacijos, kokios idėja buvo gyva dar XX a. pradžioje. Tačiau baltų tautų bendrumas kaip kultūrinės lietuvių ir latvių savivokos dalis jam rodosi vaisinga ir būtina: „Pirmiausia esam baltai“ – sako Pėteras vieno savo straipsnio pavadinimu. Kaip kad Lietuvos aukštaičiai ar žemaičiai sakytų: pirmiausia esam lietuviai, Latvijos kuršiai ar latgaliai – pirmiausia esam latviai. Taigi, imant siauriau, – man, lietuvių skaitytojui, turėtų būti gyvai įdomu, ką nauja parašė, tarkim, baltų poetas Knutas Skujeniekas. Ir veikti pradėti čia reikia nuo mokyklos, gal pirmiausia nuo pasienio mokyklų, imti mokyti vaikus artimiausių kaimynų kalbos – taip neseniai pradėjo Lietuvos ir Latvijos forumas ar jo vardu – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centras... Idėja atrodytų paprasta. Vis dėlto politinė, ekonominė abiejų mūsų šalių realybė tokias baltų bendrumo nuostatas yra gerokai paveikusi: tikrąjį jų turinį išstūmusi į pašalius, į marginalines zonas, o kasdienybėje teprisimenanti jas, tokias nuostatas, – tik kaip dažniausiai tuštokos politinės retorikos figūras. Daugelis gražių iniciatyvų pradininkai – nebeatpažįstami ar net neprisimenami... O negaliu nesižavėti uždegamu Pėtero entuziazmu prieš keliolika metų – kurti bendrą kultūros leidinį, kuris galėtų eiti vienu metu latvių ir lietuvių kalbomis. Kiek popierių prirašyta, kiek planuota, svarstyta, posėdžiauta Rygoje ir Vilniuje!... Beje, latvių pusės iniciatyvinėje grupėje buvo ir profesorė Vaira Vykė-Freiberga. Kaip tik ji, prisimenu, kėlė mintį, jog tokį žurnalą galėtų globoti abiejų šalių prezidentai. Profesorė greitai ir tapo prezidente... Čia tik toks laiko sutapimas, bet savo užmojų tada netesėjom. Pavyzdys senas, bet iškalbus.
Daugumas grįžom į savo celes – lyg ir užsisklęsti, o iš tikrųjų – ieškoti brangesnių atverčių. Kas suskaičiuos, kiek per tą laiką Pėteras išvertė lietuvių poetų ir jų eilėraščių! Keli būtų antologijos tomai? Latviai leisti kažkodėl – gal čia antroji, ne pati patraukliausia protestantiško pragmatizmo pusė? – leisti neskuba, lietuviai tad plačiau apie šį gigantišką triūsą nežino, žinantys laukia, kad gal vis dėlto pasirodys nors vienas Pėtero lietuvių vertimų tomas – būtų formalus ženklas, kad vertėją Lietuva turėtų pagerbti. O kol kas taip sutapo, kad neaiškiu pragmatizmu (?) bus užsikrėtusi ir Lietuvos Respublikos delegacija Baltijos Asamblėjoje: kaip tik ties Pėteru – likimo ironija! – ir sustojo Asamblėjos premijos laureatų kūrinių lietuviškųjų vertimų leidyba, ir iki tol vėlavusi, bet vis dėlto garbingai judėjusi. Rašau, prisimenu Pėterą, nes Pėteras – greičiausiai dabar verstinas, leistinas, jo asmeninis mitas Lietuvoje – stiprintinas. Pėteras Brūveris – puikus poetas, atsidėjęs lietuvių poezijos vertėjas, tad jo eilėraščių rinktinė, kad ir kokia būtų Lietuvos Respublikos delegacijos Baltijos Asamblėjoje pozicija, turės pasirodyti.
Periodikoje latvių poetų publikacijų esu paskelbęs – kelias dešimtis, vis labiau bręsta mintis išleisti subjektyvią savo latvių antologijytę. Tiesa, greitai išeisiančioje mano kiek latviškos tematikos eilėraščių knygoje latvių poetų vertimų irgi bus. Beje, knygos pavadinimas – Priedainė; bent kiek mokantys latvių kalbą – žaismę supras...
Žodžiu, nepragmatiškų lietuvių širdys plačios, tad darbų yra ir bus. Apžvelgi ne per seniausių metų lietuvių poezijos leidybos lauką – yra ten bent keletas pasigėrėtinų ir latvių vagų. Latvijoj tokių lietuviškų – kaip ir nesama. Vis tiek: kaip šauksi, taip atsišauks, anksčiau ar vėliau... Tie latviški Lietuvos poezijos leidybos pavyzdžiai rodo, jog baltų poeto, ar lietuviams savo poeto, asmeninis mitas bei asmeniniai ryšiai su lietuvių literatūra bei jos kūrėjais, kartu asmeniniai nuopelnai Latvijoje propaguojant ir lietuvių poeziją, – šios aplinkybės daugiausia ir lemia Lietuvoje leidžiant latvių poeziją. Mums visiems drauge reikėtų pagalvoti, kaip toliau kurti ir plačiau skleisti – patrauklų, įtaigų – latvių poezijos, kaip lietuviams labai artimos ir savos, mitą. Mums, lietuviams, į savo poezijos šventes mums derėtų kviestis poetus iš Latvijos lygiai taip, kaip iš Klaipėdos ar Skuodo. Mums būtina, rašant apie savo poeziją, latvių pavyzdžius minėti kaip savus, jų neišskiriant, tame pačiame kontekste. Vadinasi diskusijoms būtina kviestis ir negausius kritikus, vis dėlto galinčius ir aktualiai, ne vien siaurai akademiškai, žvelgti į abidvi literatūras vienu žvilgsniu. Mums būtina bendra literatūrų apytaka, taip pat ir kapiliarinė. Ji visaip skatintina. Ne tik vienkartinėmis injekcijomis, bet ir nuolat. Susitikinėti, dažniau kviestis vieni kitus į svečius – formaliai (bent rašytojų sąjungų, festivalių lygmeniu) ir neformaliai – džiugu, kad taip jau bendrauja jaunieji poetai, vieni kitus verčiantys, po dviejų gerų dešimtmečių nuo pirmosios (Mes atėjome į šį pasaulį, – Vilnius, „Vaga“, 1983) gal vėl išleisiantys Lietuvoje latvių jaunųjų poetų antologiją. Kitas pasigėrėtinas latvių pasiekimas – Ventspilio rašytojų ir vertėjų namai, tikrų darbinių, neformalių buvimų vieta, jos reikšmę latvių kultūrai ir Latvijos įvaizdžiui sunku būtų pervertint. Ir lietuviai poetai iš ten grįžta – jau tikri latvių simpatikai, ne vienas išsiveža troškimą atsidėkoti geru darbu. Kokiu? Pirmiausia – kolegų vertimais.
Tai tiek kol kas – iš kuosų bei strazdų ateljė – tų prisiminimų, jų pertrūkių ir neišsakymų.