Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
Nuvalkiota dainelė
Neieškojau
savo vaikystės namų Buenos Airėse –
Ko man klaidžioti gatvėm, vadinamom jau kitaip,
trikdyti senas poras ar užsimiegojusį paauglį,
kad žvilgtelčiau be pavydo į prietamsos kambarius,
kur kitados jau buvo man miegamieji,
bet kuriuose, šiaip ar taip, savęs nebeprisimenu –
Ne, atsisakau
tariamo ilgesio malonės,
kokiai šitiek žmonių atsiduoda, ypač,
kaip man atrodo, radijo įkvėptieji, ir ypač
šventiniai vakarotojai, kai vėl netikėtai paleidžia nuvalkiotą dainelę
tokio vieno dainininko, jau seniai
išvykusio Kanadon ir dainelę ten pavertusio nekilnojamuoju turtu.
Savo gėdai, suvokiu
nepamiršus nė vieno jos žodžio,
jaunatviškai aistringai juos išdainuodavau,
nejausdama beskonybės, sklindančios iš kiekvienos eilutės,
ir virpu laukdama skaidraus balso,
va įsiliesiančio dainon,
ir nėra jisai koks mano vaikystės vaiduoklis,
nes tas balsas – mano dukrytės.
2008.X.1–4 Druskininkuose, organizacijų Literature Across Frontiers ir Lietuviškos knygos surengtose tarptautinėse vertėjų dirbtuvėse, versta iš prancūzų kalbos (į ją vertė Isabelle Dotan) – gyvai bendradarbiaujant su autore.