Donata Mitaitė
Lietuvių poezijos magistralės ir takai (2005–2008)
Dažnai į ritmišką silabotoniką orientuojasi ir formaliai A. A. Jonyno kartai priklausantis, bet labai savitas poetas
Vladas Braziūnas (g. 1952). Jo eilėraščiai (rink.
Iš naminio audimo dainos, 2005; rinktinė
Vakar yra rytoj, 2007, kurioje spausdinamas ir pluoštas naujų eilėraščių) liudija, kad agrarinės kultūros paveldas poezijoje pasirodė besąs gyvybingesnis, nei kritikai buvo linkę manyti. Jo atspaudas V. Braziūno eilėraščiuose ne išnyksta, bet modifikuojasi, suteikdamas kūriniui regioninio kolorito, kurį atspindi Šiaurės Lietuvos kalbėsenos ir mentaliteto pėdsakai. Poetinės reikšmės aktyviai kuriamos iš žodžių skambesnio, į istoriją nutolusio, o kartais galbūt netgi tariamo jų artimumo. Poetas jaučiasi esąs ir savojo Lietuvos regiono, ir Vidurio bei Rytų Europos poezijos augintinis. Beje, poetas jau yra įteikęs leidyklai ir gimtąja tarme parašytų eilėraščių rinkinį, frazių gimtąja tarme esama jo jau spausdintuose eilėraščiuose. Šiuo požiūriu Braziūno poezija pratęsia garbingą tradiciją. Prieš keletą metų Lietuvoje savo tarmėmis knygų išleidę ar eilėraščių rašę yra Vytautas Rudokas (1928–2006) ir Justinas Kubilius (g. 1954), Latvijoje gimtąja tarme rašo Anna Rancāne (g. 1959), Estijoje – Nikolajus Baturinas (g. 1936), Matsas Traatas (g. 1936) ir daug kitų, ypač võru tarme, siekiančia tapti savarankiška kalba. O pats V. Braziūnas kartu su šveicaru vertėju Markusu Roduneriu yra išvertęs vieno iš tarminės poezijos propaguotojų šiandieninėje Europoje šveicarų poeto Kurto Marti eilėraščių knygą
Štai eina žmogus (2004).
Lietuviškos knygos [interaktyvus]. – 2008. – Prieiga internetu: http://www.booksfromlithuania.lt/index.php?page_id=129