Donata Mitaitė


The Highways and Footpaths of Lithuanian Poetry

Vladas Braziūnas (b. 1952), who belongs to Jonynas’ generation of poets, likewise orients his work toward rhythmic meter – but Braziūnas is very distinctive poet. His poems, which can be found in the collections Home-Spun Songs (Iš naminio audimo dainos, 2005) and Yesterday is Tomorrow (Vakar yra rytoj, 2007), demonstrate that the heritage of agrarian culture in poetry is more vibrant than critics had given it credit. Its imprint is not lost in Braziūnas’ poetry; rather, it is modified, giving his work a regional colour that reflects the language and mentality of northern Lithuania. Poetic meanings are actively created by the sound of words, giving them historical distance – and sometimes proximity. The poet considers himself a product of the poetry both of his region in Lithuania and of central and eastern Europe. He has already presented to his publisher a collection of poetry written in his native dialect, and phrases in his native dialect appear in poetry he has already published. From this perspective, Braziūnas’ poetry continues an honoured tradition. Recently in Lithuania, books have been published or poetry written in native dialect by Vytautas Rudokas (1928-2006) and Justinas Kubilius (b. 1954); Anna Rancāne (b. 1959) writes in Latvia in her native dialect; in Estonia there are Nikolaj Baturin (b. 1936), Mats Traat (b. 1936), and many others, especially those writing in the Võru dialect as they seek to make it an independent language. Together with the Swiss translator Markus Roduner, Braziūnas himself has translated the book There Goes a Person (Da geht ein Mensch, 2004) by the Swiss poet Kurti Marti, a proponent of dialect poetry in contemporary Europe.


Lietuviškos knygos [interaktyvus]. – 2008. – Prieiga internetu: http://www.booksfromlithuania.lt/index.php?page_id=142

Donata Mitaitė

Lietuvių poezijos magistralės ir takai (2005–2008)

Dažnai į ritmišką silabotoniką orientuojasi ir formaliai A. A. Jonyno kartai priklausantis, bet labai savitas poetas Vladas Braziūnas (g. 1952). Jo eilėraščiai (rink. Iš naminio audimo dainos, 2005; rinktinė Vakar yra rytoj, 2007, kurioje spausdinamas ir pluoštas naujų eilėraščių) liudija, kad agrarinės kultūros paveldas poezijoje pasirodė besąs gyvybingesnis, nei kritikai buvo linkę manyti. Jo atspaudas V. Braziūno eilėraščiuose ne išnyksta, bet modifikuojasi, suteikdamas kūriniui regioninio kolorito, kurį atspindi Šiaurės Lietuvos kalbėsenos ir mentaliteto pėdsakai. Poetinės reikšmės aktyviai kuriamos iš žodžių skambesnio, į istoriją nutolusio, o kartais galbūt netgi tariamo jų artimumo. Poetas jaučiasi esąs ir savojo Lietuvos regiono, ir Vidurio bei Rytų Europos poezijos augintinis. Beje, poetas jau yra įteikęs leidyklai ir gimtąja tarme parašytų eilėraščių rinkinį, frazių gimtąja tarme esama jo jau spausdintuose eilėraščiuose. Šiuo požiūriu Braziūno poezija pratęsia garbingą tradiciją. Prieš keletą metų Lietuvoje savo tarmėmis knygų išleidę ar eilėraščių rašę yra Vytautas Rudokas (1928–2006) ir Justinas Kubilius (g. 1954), Latvijoje gimtąja tarme rašo Anna Rancāne (g. 1959), Estijoje – Nikolajus Baturinas (g. 1936), Matsas Traatas (g. 1936) ir daug kitų, ypač võru tarme, siekiančia tapti savarankiška kalba. O pats V. Braziūnas kartu su šveicaru vertėju Markusu Roduneriu yra išvertęs vieno iš tarminės poezijos propaguotojų šiandieninėje Europoje šveicarų poeto Kurto Marti eilėraščių knygą Štai eina žmogus (2004).
Lietuviškos knygos [interaktyvus]. – 2008. – Prieiga internetu: http://www.booksfromlithuania.lt/index.php?page_id=129