Vladas Braziūnas

nežinau, kiek apsigaudinėju, kiek iš tikrųjų lyg kad norėčia skambėti ar piešti niežti nagai, bet – ką čia užuodusios sulėkė rujos košmarų miesto piliečių gaivalų gličių ir kentaurų, gal Boscho pasaulio gal to, kurį manęs laukiant norėta parodyt ne šiaurės sodų vėsoj, gilios ir siauros viduramžių saulė, gal ir Viduržemio, nulupa odą ištirpdo kaulus, liejasi, gliejas pavidalai, sunkias medus ir aliejus pro akis ir pro šypsenas nė vieno pažįstamo, tas lyg senelis, lyg Ibsenas anas gal ana: visi jų daiktai požymingi sumišę raitos, į krūvą renkas, skečias kaip išmaldos – būtinai tik tavęs – reikalaujančių rankų miškas niežti ir jam nagai pasigrožėt tavo išnara