Vladas Braziūnas

miręs buvau tam sapne ir vedžiojamas mirusio vaiko vaikščiojau tyrais, medžiojau, į taikinį šaudžiau iš lanko kartais gyveno seniai ir toli mano broliai, kartais jaunėliui lenkėsi girios asiūklių, medžioklį su taikiniu taikė eilėraščiai gėlės ant kapo gyvajam grąžinamos raštui ir sapnui, ir prarasčiai dienoraštėjančiai viskas tarytum gerai, priešpaskutiniai minimalizmai kibirkštys, tik žaltvykslės, amžinos ligi ryto liga ta istorija žodis, paliudyt bejėgis liūdesį, ilgesį neišverčiamą versus kaip liūtas, romanso plėšrus leopardas prieš šuolį raudono beprotnamio kapinės, švedų televizijos traškantys filmai begarsiai Palangoje retransliuoti iš gotų šalies ar salos užrakintoje jūroj, virš jos beskrajoja Rolandas, perkūnijų pilnas ir kūno, miglų grytelėje saulės duktė vakarinė aušrinė verpėja tekėjo ir leidos, ir grimzdo žemynon lig klupsčiui, ir grimzdo lig juostai, grimzdo lig kaklui, nugrimzdo, aptaškė ąžuolo kraujas aušrinę laumė ąžuolą graužia, graužia savo mieliausią laumė palieka mieliausią praskridus trečiajam pulkui, užmiršusi viską pasaulyje kerta vyšnias, pasaulis po karo, vyšnynai putoja krauju patręšti, vyrai kerta, vis kerta, kamienai gulas į leisgyvę žolę, kiek kartų tavęs maldavau