Vladas Braziūnas

Dievo paukštės ant to, kurs išstybo iš mažo garstyčios grūdelio leidžias baugščiai, bet tikisi ryto sulauksiančios prausia lietūs galvelę ir viesulas kelia į kelią jaukias balų gilmėj atsitvieskiančios dausos, ir klausosi medžio žievė Dievo paukštės mėlyno nago klausos sustojus tėkmė – spyrio balìnio čiuožiko naktis neįvyko, o rytas ne aušta, tik dega apklėtusiuos stovinčią vorupės vagą žilvičiuos erškėtuogių akys raudonos, visai nemiegotos ir šaltos, balotas asfaltas nuklotas liepsnos lašelyčių noselės pastirusios, kaišomos vis ateitin pro šakas, pro spygliuočių lapuočių, pro medžių ir krūmų, vis degančių Dievo belyčių iš pašaknių, nubaksnotų žuvų plačialūpių kur ten ir sutelpa šaltas jų kraujas, kaip teka sula lig viršūnės kaip pasipurto šakotas pasaulis, kaip šniokščia, kaip lupa Dievo paukštes nuo šakų, kaip jos neršia padangėj, kaip žūva baltas žuvėjas, kaip velka į krantą lyg tolimą dainą išklausęs žuvusią mano jaunystę sužuvęs, kai medis buvau ir pasaulis leidosi paukščiai ant rankų, ant virpančių pirštų, kai baugščiai gėriau iš lūpų tavo žodžius patiklius, kai mokėjau išsaugot Dievo paukštę ant to, kurs išstybo iš mažo garstyčios grūdelio