Vladas Braziūnas

DANGUS buvo vienas kraujas juodas raudonas biliūnas žvelgė, kaip klupdo ir griauja kadangel angelas liūdnas apleido rankas ir veidą paleido vandenį, ugnį mėlynos laumės leidos balandės, į senvagės dugną į šlynžemio šlaitą kėlė vynvytis mėlynas uogas į juodą raudoną gėlą sliuogė vijoklis nuogas

sidabrinių kirų įkyrūs balsai – yrantis mano stuburas vienas kiras – tuzinas morčiaus kačių, besimylinčių su papūgom šimtas vėjų vargdienių suėjo prie vienišo celės pastūgaut girių klausaisi, širdie dar nemirus, kelintas gyvenimas nugara eina šiurpais? vis iš naujo, kas kartas naujaip, tik langelis pravertas kirai vartos, ir mirusie vartos patyrę, kas laukia ties vartais kas juos šaukia vardais ne vardais, karalius giminiuoja ir vergus suporuoja, rūšiuoja, ištardo, kas vertas jo kojas bučiuot, kas pakartas vyrių klausaisi, širdie, giljotinos, sutinus širdie, atitolink duoną ir vyną pratęsk, ir išmušk mūsų kaltes kaip ir mes išmušam iš savo skolininkų

smãgios apynių viršūnėj gegės seną pylimą Svalia skalaus šulinio gilaus vanduo išdegęs sutartinių smegduobės, alaus miglą sklaidom, o naktis tamsėja geležinio arklio takeliu siauruku pavargęs tėvas ėjo užsimerkęs, jo dainoj tylu tik prieš langą lengvą tavo mentę lyti bangos, slenkančios žemyn mano rankų žalčio išsilenkus spindulyn eini ir spindulin tirpdama Žalsvojoje verdenėj mirusių tėvų dainos tyloj pasivaideni, pasivaidena …tuoj

sultingos tingios seno sodo šakos su mirusių šventųjų aureolėm nuobodžiai šnekas, kaip šventiesiem sekas minkštam šaknytam seno sodo guoly kas jiem sapnuojas – buvę nepraėję kokie juos lanko ateities regėjimai kas esam mes, kas buvom, būsim – kas kuriuos sumes į ugnį kaip šakas ruduo ugninis – paskutinės žinios šaknis vanduo užeina geležinis ir šnypščia vienas kitą išpažinę ugnis, vanduo ankštam šventųjų guoly po amžinojo sodo aureolėm žydėjimas mus siaučia rudeninis

šniokščia tryškomis troškulio kiauras vanduo lyg ruduo dar skanduotų speigimety pamirštą vardą vargo įbroliai kopiantys įkalnėn gluosniai randuoti debesynus nei pragaro pradalges varto o pakalnėj šulnys nežinia ar dar laukia nelaukia rusvaplaukės tik geležį geliantys pirštai pritraukia vien tik speigo mėšlungis atbukęs gaiduką suriečia ir trasuojančiom kulkomis kelią pašviečia prašaliečiai visi savo sielų juodų pardavikai jau pavasaris vėlinas bet tebesiaučia kalnelio šaltiny ruduo geliantis gėlas gyvenimas tvano vanduo speigėja venose įbrolių mano randuotų gyvas tekėjimas žilas tikėjimas – liko

audros šėtonas prinešė akis ir telefonas nieko nesakys apsimelavęs už mane, kad niekas esu net tau, o kas po mūsų lieka – vynvytis, sliekas, čypianti angis nuo tavo lūpų lig vijoklių sienos? aš, klūpantis prie venos gyvatienos pulsavimų? beglobiai gomuriniai atodūsių ir priebalsių sprogimai? aš apkurtau, teišgirdau: tu vienas menu, vynvytė vijosi: neliūsk sujungsiu su pražydusiais pompėjais dažytas jos akiduobes regėjau bet negirdėjau Balnea vina Venus Corrumpunt corpora nostra Autem vitam renovant Balnea vina Venus* dangaus dykyne, pragaro dangau: aukštyn – žemyn prasmengančios sūpuoklės!.. nuo tų, kur renka paskutinę duoklę aš nuslėpiau statinę, nors žinau: in vino veritas et mors, vaiduokle

bet vandenys plūsta ir plauja tau kojas kas mirksnį kiti bet nieko pasaulyje nauja bet visa – gimty ir kilty ugnis, kur pavirtusi oru ir vandeniu tavo akims atgis ir neklaus tavo noro ir žemė per ugnį atgims jinai tik prigesus, prigesus beribei liepsnojant šalia ir tu, sutemų apsėstasis gėriesi ūkų šalele šlapiom padūmavusiom pievom gimtinės upelės vėsa o gal šitas potvynis – Dievo palaima, ugnis ir šviesa?

1. Avižonio duobės
mūsų kalnai – į vidų mes leidžiamės į duobes iš tų prakeiktų atlantidų mūsų jau nieks neišves
sukas ratu kaip saulė padūkęs alus vakare skudučiai – ūkiantys kaulai anų, kur užtruko kare
mūsų krantai – į gylį mes smengame į duobes aukštai susitvenkus tylai rankos kryžių įbes
2. Pumpėnų gatvė
mano išaugtine gatve ubagynkiemio langai man vieninteliai draugai kavotynių... plikakakčiai
lapai tavo liepų, knygų subyrėjusie manin tavo vėjas vis ramyn juos apsnigo ir užmigo
vieno atminimo gatvėj kreivasienėj... paupy smiltis Lėvenio rupi įsismilkus ima degti
vieno šviesoforo mieste kūdikėliui man esi obelėlė paausy nelaiku pradėjus šviesti
3. Ubagyno kiemo žolės
žolės nieko nesiekia, tik žydi žolės žydi ir tyli – yra nepaniekinta žodžio gražybė išdalyta skaisti nejautra
pasiklydus šviesa atgalinė ubagyno žmonių padaržiuos dygsta dygūs dykynių žolynai atminimuose mano gražiuos
neišmanantys, žydi ir tyli nenuvylusie sapno klausos jie sruvena į akmenio gylį į šalvenimą upės blausios

kantrybė gyventi, kai laša nuo stogo kai užmuša žmogų tiesiai į nugarą bėgti ir bėgti, ir nesustoti ar koja už kojos per juodą pūdymą po trumpo kaip ledo papartis ant stiklo po ilgo kaip žvakė tėvo galvūgaly turėjo kažkas nelauktai atsitikti kol ėjo, vis ėjo per ledą ir ugnį kol pramušė ledą, kol valgyt nustojo kol atmušė kojas, kol nuavė odą kol aušo, vis aušo žadėtas rytojus lašėjo lašėjo vienodai vienodai

dievulėliai ir paukščiai, ant vėjo toj girioj ant kalno išstovėję, tuoj bus nukirsti ir čiulbės iš po dievdirbio skapto jiem burnelės raudonos plačiai prasivėrė, jie slaptą geria diementų rasą ir dievdirbiui krečia į delną ką jis drožia, paukštelį ar Dievą, nežino, tik žino, kad grožę vedė ožį bernai apie beržą, prisišaukė sniegą, sutirpo o Šlamų beržynėlin, Šilutėn, įsimetė rožė, atrodė virpa viršų užgožus ir pašaknę gožia, ir virpa vis dangus atsivėręs ar dievdirbio pirštam atvertas velnias plaka ten varpą, liežuvį į bokštą įkoręs eina srovės per orą, ten orlaiviai sklando ir vartos ir svyruoja prie vartų atolą parvežusios uorės velnias rodo liežuvį S. G. nuo bažnyčios paskliautės velnias kelia jo dvasią ir nežada liautis, ir kursto dievulėlį ir paukštį, norėsi – ir skruzdę sukursi ir norėsi – ant bruzdesio šio ir ano karaliausi o iš tikro tai nieko nėra nei už Jo, nei prieš Jį, tik ovalas tik raudonas ovalas – išalkusio paukščio giedojimo išsižiojus burnelė, kur Gimusio vygė kabojo tik ant plonytės nytelės, ant voro kryžiuočio gijelės…