Vladas Braziūnas

aš kaip gudas gotų šaly kaip gandras ant polaidžio sniego šaly, kur prapuola bėdos kur viešpatauja – tyliausias balsas žmogus žmogui Peterssonas žmogus žmogui Larssonas rėkia jie Pėteriui: plauktum tavęs užsilaukė Lavrentijus gėda šitokio sapno verčiau jau pats būčiau rėkęs be garso, po vandeniu, nerdamas iš skęstančio autobuso užsibūsiu tik dvi dieni norėčiau bent mėnesį ir kad niekur nereiktų skubėt nustatytą minutę pereičiau lygiu vandeniu tūkstantį tavo salynų, sustočiau mažiausioj saloj sėdėčiau apsalęs įsauly, posaulyje prigulčiau sapnuočiau tą pačią gulbę, Ledą, ir nebebūtų gėda kai atsibusčiau bus čia viskas ne taip bus viskas ne čia nakčia baisiai baltas išpurtęs mėnulis ant gotikos nusipurtyk tą vaizdinį, tai tik našlaitė delčia dar išlaikiusi moters bent vardą pavidalą, vartos lėktuvas nuo sarno ant sparno spardos, tiek tik paguodos, kad jau virš žemės kad bus leista apleist savo darbus nesvarbūs visi reikalai, varstomi priekaištaujančių žvilgsnių, tik prisimink kai palatoj paslikas ir išmintingas tingiu, nenoriu, sakei, tik vienintelis reikalas: būki laimingas, matyk laimingus savo brangiausius, viskas nieko daugiau, šimtąsyk svarbūs dalykai nesvarbūs, vienintelis tavo gyvenimas juda kaip gudas per gotų šalį nekrenta ir neskęsta, nesiūlo prakąsto obuolio, siūlgalio neįduoda moteris žmogui Ieva moteris Ariadnė žmogus Viešpačiui Judas Misijai skirtas mylėtinis istorija apie tiesinį laiką, ratu vis sukantį mirga keli didžiųjų pasakojimų stipinai žmonės išeina, grįžta įsikalba, kad skolingi įsikalbu, kad skolingas o gražiausia būtų kaip kuolingai plast, o paskiau pašmurkšt murkšlinas pavėlavęs pigiųjų skrydžių lėktuvas numeta ir palieka nepažinioj šalyje galas yra galvoti kad būtų geriau nebuvę ko visą amžių gailiesi ko negalėsi netekt skrenda plevėsa į laužą laužias pelėsis į šviesą nesuturėsi, kaip varžos katras pagyvens ryškiau būtų ne mano daržas petardos laukia Kalėdų ne mano būtų ir pupos myli nemyli nerūpi jungybos ženklai įjunko lankytis, kur skirta ne jiems laukiniai, jiems skirta laukti vadinas, atpirkti būtį kurtì lagamino ratukai po Viešpaties terminalus gulinėčiau Pompėjų termose be vieno kvailo kaliausės drabužio ar zebro kailio laukčiau, kad neatskristų laukčiau, kad nepakiltų laukčiau praradęs viltį kad nieko daugiau nenutiks kai jau viską o viską būsiu nuveikęs nė debesų neganysiu, tegu sau draikos kur dangus be kraštų, smėlis bekraštis tik tylu, tik didžiuliais ir mėlynais kąsniais kris dangus į akis, dangus bus akių mėlynumo nedarysiu jau nieko, tik vyks šis pasaulis prieš mano akis šis išganymas, atviras rūmas bus be sienų, be siekių, be nieko, į nieką nesilaikys įsikibęs, o jeigu nebus iš gyvybės geriau nenubusk