Vladas Braziūnas

toks debesėlis ant dviejų parapijų o ilgutėliai krapijo kaip didelis jo pakraštėliais švietė dar apyžalės senų miškų ir kadugynų akys debesų liežuviai tegu plaka ką nori nusės sidabro miglelė ant akinių ir plaukų, tik žibėsi žemažiūris, į šviesą judėsi kiek apgraibom bus ramu tartum jūros, dievų pamirštos, dugne ant kalvų kupoliavusi motina braidžioja duburiais renka sūrias vandenžoles, ašarų prisigėrusias jūrų elniai, arkliai romūs prieina rankų jai palaižyti šventoriaus papartis žydi, raudonosios knygos vijoklis ir pakanka visiems žiedų, kurie tik po du, vienas, apjuoktas dabar visų mylimiausias, gražiausi jo jaučiai, vagos pačios tiesiausios, riebios ir plačios, žiba rasom apsitaškiusios jūrų rasos – maži burbuliukai iš plaučių iš oro, dešimtmečiais gyvasčiai nuolaidžiavusio jokio juoko nei bruzdesio, vien vos įmatomos šypsenos muzika gyslose, ritmas, glaudus palankumas ir nuojauta kad begalinis, giedrų ir audrų nugyventas, prasideda jau iš tikrųjų