Vladas Braziūnas

vėjo lietpaltis plakė skvernais lyg saulėlydžio veidrodžius langus, sruvo dangūs raudoni ir krito neūžaugos ryto pakojy, kol pamažėliais stojo dykavidurė grėsminga skaidra, nei girdėt, nei matyti vien skersvėjis pereina kiaurai, prie nieko neprisiliečia tarytum įsibėgėjęs iš pernai šoka į sapno samanas pereina kiaurai idėjas, valstybes, nesąmones dabar jis tik vėjo šunytis, paklydęs per lietų švyti jo kailis, juo grožis praeiviai, jo gailis, jam teka seilės užuodus ką ėdama, lakama, šio paskutinio įpročio veikiai netekęs, galės už idėją pastipti, į lango ataką vest paskutinę naktinių plaštakių nukvakusią minią