Vladas Braziūnas

žodžiai būtų tie patys, jų prasmių – svaigi dviprasmybė nekartosiu tų pavyzdžių, kaip laikas pavirsta į orą, o kvapas į dvoką skečias undinės plati uodega į dvejopą indų ir baltų Europą, tarmybėmis prokalbė žiba žvynų atšvaitai nuo raudono, nuo juodo lig ledo undinės dainuoja kaip žuvys, neaišku, ar nekaltybę kalbų asimetrija žiojas, klajoja pasaulio centras dainuoja po žydinčiom vyšniom pavasarį, saujoj nė cento kišenėj nė cento, tik žodžiai, tik apverstos natos dainuoja liūdnai tarsi angelas, mano sparnų įsikibęs