Vladas Braziūnas

visa, kas bus, – neklaidinga kaip sapnas tegu ir klaidžiausias, vis krenta dantys ir krenta: prarasi, vis sako tėvus, iškeliavusius andai Dievopi, – ne apie tą, kurs iš žydro baseino įsisiautęs žydran chalatan žengia žalian aikštynan, – žydra, žydra ir žalia tik apie tą, kur Aukštaičiuos stalgų, tarp jungų ir jaučių kur Žemaičiuos su medsėdžiais žvalgos, gal jūrą nujaučia