Vladas Braziūnas

ceļš ir man apakš kājām matinis balkšvas dangus, bereikšmis kaip neregio akis, neregys buvo slaptųjų ne Dievo tarnybų akys ratai po mano kojom kelias po mano ratais pro mažą latvių miestelį į čežantį Kaliningradą lietūs lenkia į miegą sapnas menkai tesudomina raudoną muitinės vilkšunį atslysta per juodą gomurį bespalvis Pavlovo skystis nuo gomurio iki Gomoros dar ištisa paauglystė dar Ievos tik vos pumpuruojasi saulėtose rojaus sodomose kūnas nesikėsina tapti žodžiu, mėsingos lūpos atlaidus čiulpia, spalvotais auksiukais apsuktus kelias po kojom atatupstas padai taip dyla, it padangos svyla ir dangų aptraukia o galėjau važiuoti traukiniu pro raudonus vandentiekio bokštus pro raudonas pilis ir trąšų raudonų sandėlius Dievo namuos, ir pro gaisrines puolančias vakaro gaisą sirenų giesmėm geidulingom nugalėtojų buvo tautybės nugalėtojų buvo tikėjimo jų tėvai, ir tas lėtas pasienio sargybinis, kraustantis lagaminą ieško savo tautos ir savo nugalėtojų Dievo, mutavusio iš, žino, raudonos trąšos, bet į ką – nebežino desperatiški ratai po kojom desperatiškas kelias po ratais dabar jau rusiškas radijas lenkia į sapną, pažadina kontrolierė: у вас ветеранская? ne, sakau, nesu liuteronas nuolaidos man negaluoja karmą nesveiką mano apverkia kameros priešas esu beviltiškai senas kūno bandymas tapti žodžiu, juodo gomurio esu kontrabandos bandymas šventikas retų apgavysčių, vadinamų nušvitimais esu kankinamas niekaip neprijaukinamo įtėvio jo įkrovos liekana, ikras įgrimzdęs į liekno dumblą kelias sukumpo ir niekaip neatsitiesia, vis dumba akina šlapios šviesos lyg būčiau įkritęs į tunelį galėjau traukiniu grįžti galėjau degti iliuzija kad sieną, dar vieną, įveikę susitiksim dienoj vakarykštėje galuojasi kelias tiesus ir dykas galinėje stotelėj sutinus akla Euridikė