Vladas Braziūnas

Baladiški ir netikri karai o nuotakos pražyla suaižo tylą aitvarai ir žvarbūs nuovargio darbai kaip širdyje taip ir ant žemės ir mėnuo radęs vario sagtį sapnuoja: Dievas su mumis ir tartum šaukia kas pro miegą ir tartum vėjas šiaušia sniegą su dangumi supjudo naktį ir nukraujuoja kailio mėzdros ar prasišvaisto rytmetys juo šliaužia aitvaras gremėzdas jo gyslos skrydžio gaisrą mena speigai jo atmintį kūrena herojai būkim atviri mūs geležėtą žemę varto ir ne monetos ieško vardo tik tiesią ranką šviesų kardą paliekam karo vidury mums atitenka bukos bigės aprūkusios ginklų gyvybės įtrūkus ašmenų teisybė mus renkasi tiesos vardu ramiai! išsirikiuot po du ir šventa: pėdos po žeme ir nuotakos kaltai pražys ir slys padangėm geležis alyvuogės apaugs krantus ir šauks pro miegą nekantrius vasario speigo kaitruma