Vladas Braziūnas

dienos pailgos nelyg laukai vyturį pilką aky laikai virpsi ir kliedi žmogaus dermėm grūdas nurieda dangaus gelmėn

pagonių baltų liekanos lietuviai pajūry sugraužėję akmenai namai pražuvę, dykumų liežuviai kalnų pušim užėję aklinai ant jų varnai, ereliai prispaudėjai baisybmečių teisybėj ir sapnuos antai Didžioji armija praėjo sumaitota didybė aimanuos nuo spragančios Maskvos ligi Gumbinės nuo ledo ligi pragaro nakvynės eitynės per sušalusius pulkus budynės per ledynmečių laukus o mes po savo smėliais, savo krikštais mes niekur neišėjom ir negrįžtam mes liekam baltų liekanos, už mus dienoj paliudys šviesulys nuožmus

kas tuose horizontuose laukia tie kalnai – pelenais pro akis arba rankų stulpai atlaikys nesulaikomai svyrantį laiką susiūbuoja ir – gálva į vakarus ten už vartų – prievartos pervartos tavo rievės dieviškai pervertos kas eilutė – krešantis lašas kraujo lažas gyvybės tvirtovėj templa mundi – pagundos templė tirštą prošaknių erdvę apglėbt slenka žaibas ir perkerpa srovę

Żalojo żemiéj kunc tawa prażus, O żwiras akies użgiesis. A.Mickevičius. Svitezietė (vertė L.A.Jucevičius) tie vyrai žvyro duobėse juose jų mirusi dvasia joje akivara – už ką? už dyka: duodanti ranka ir užmušėjam, ir šventiem sugirgžda žingsniai, priartėja sugargažėjusi idėja už tai, kad jai nenusidėjot nelemta būti pavergtiem o laikas kviečia gilumon besikartojantis sprendimas trasuoja žodžiai, o namo vilioja vien kurtus švilpimas strazdų, šaknų ir tuštumos kurioj nei krisi, nei pakilsi ir kam meldžiuosi – neatskirsi ir nepamilsi – kas išduos

kur upės žiomenys – pilis Europos vieškelius prilis staigių krantų atragiuose suplūs nepaklusni dvasia dvi upės apteka aplink aplenk ir atsaką atmink terasos – godulio kapai šventasai, nuodėme tapai šarvai ir kryžiai, bet klasta juos kryžmina Neries brasta ir per ledynmečių girias jų krikštą varo į marias ir gema miesto branduolys jan senas Viešpats teužklys vaikelį perneški krantan ir amžiams patikėki – man

Dainuojanti burna nepaiso burto naktinę obelį pabaisa purto bet grumiasi alkūnėmis naktis ji su mumis mums nieko nenutiks kol svetima kol sulpia mano pulsą aš tavo būsiu kai manin atgulsi kai žemėn lėks nurėkštas obuolys burna tylės bet rėkčios nebylys: jum po slenksčiu dangus – duobė žarijų kas grįžo į namus – dangus prarijo kas netikėjo tas ant lauko nuogo klaikiom akim supančioto apuoko tai miestas svetimus garsus sugėręs jo sielos ežere prigėrė žvėrys krantuos gyvena kirminai dulkėti o visa kuo turiu šventai tikėti pusiaukelėj tarp skurdo ir absurdo kur atgailauju kaltinu meldžiu kur kapas naujas po senu medžiu bet jau naktis mane ištraukia – burtą ir savo rankom obelį išpurto mes krentame – bet TIK IKI ŽVAIGŽDŽIŲ

Mėnulio – iš dvasios į dvasios oazę kelionė nuo nulio esi pasimetęs ekstazėj pasiūlymų vakaro vaiko vainiko išvytas į verdančią naktį į Žaibo į Viesulo nykią galaktiką žibalo žvyro žvaigždynas skandinas po ratais menamų sodų žudynėse riksmas nematomas bundančių paukščių lavinos laukia galindų gal indų iš keturaukščių žodynų iltys išlindusios džiunglėse tyrų oazėj šnypščia radaras skečiasi Pietryčių Azijoj karas – tai darosi nebeįmanoma miestuos Žaibo Mėnulio ranką ištiesti paliesti nusviesti pragaro nulį – į Viesulą – ?

Algirdui Verbai Vasaros pradžios – giedrėjantis vyzdžio fajansas neišmintinga avarija rausvo dangaus burnoje taria mus amžinos paukštės – beviltiškai senstančias arijų penklines aria virš antakių giedanti seserija lizdas sukrautas jį tobulas angelas globia klaupkis ir kliaukis pastoge Žvėryno pušies geriančios godžiai garuojantį smogą kaip grogą geria Žvėryno vienuolis pritvinkęs tulžies žiedlapių runos karūnos pralaužia kaužojantį luobą stoja tyla tik prašliaužia užstrigdamas upių motutės sekloj tarsi užmigdamas mirdamas dygdamas degdamas luotas apvainikuotas žolių kupolinių sienojas klojame pamatus patalus sielas atšvenčiame kupolą kupolio rože tai vasaros grožis ūmus skuojos sėklelėje žemę gyvenčiau o supila mano vienintelį kupolą ir užrakina namus

spindinti mėnulio molija mums akis užtvindė kelyje kėlėme ir gulėme – į ją atsidūrėme ties praraja apie kokį paukštį, kokį žvėrį akys žėri – ką kalba sutvėrė tarė atvirai – liūdna šneka tavo aitvarai suneš ne ką kalvariją – kalvomis nulyja ak tave į tavo Aukštaitiją kas alsavo tavyje, atgyja iš molijos virsta į leliją pasigirsta: mirštantys tarp pirštų košia tartum alų rūką tirštą apsivalo rūpesčiais, numiršta tavo rūsčią valandą pamiršta tu dedi leliją jiem po kojų jie kely – ko neturi – aukoji