Vladas Braziūnas

ką rašau – mylimosios krauju savo žemės skaidria sveikata dar tvirta, bet, deja, nebe ta mano žemė, lietaus pakirsta plaukia juodžemis sluoksniu srauju ir, nuo skardžio prasmegdamas skradžiai kur stovėjom bežadžiai abu gal dar regi, kaip niaukiasi medžiai ir kaip glaubstos nuo vėjo rūbu palaikiu, neatlaikančiu liūties šitaip šėlsta paklaikęs rugpjūtis tiktai mums jį apverkti tabu

mes – žaibai aklinuos laiduos mūsų gailesčio liūtys rūgščios kas išduos? kas už mus laiduos? kas išgrobs mus iš mūsų lukšto? giljotinos burnoj riekė sėja vėjas elektros sėklą iš krūtinės, upe, tekėk paskutine vamzdynų šmėkla apšarmoja druska aušra stingdo magmą – mantijos nerštas mes sapnuojam: žemė gera kol jinai mums – audra ir kerštas

o veidas – jau paskutinis paskutinė suktinė rūksta paskutinė stalbsta degtinė ir alus – pokarinio dusto dubury… bet jau duburį verčia bet jau primeta Svaliai valią paskutinis žvelgimas į erčią išaugtinę gimtinės šalį

ant saulelė Lietuvos, aš nusilenksiu jum tempus nostrum jubet (sic!) silentium* gula liepos šakomis į samaną srūva marios naktimis į Nemuną jūsų pievos ir miškai alkūnėmis jūsų Dievas ir dievai atstūmė mus kas išgins, kas išvarys į kelią mus? žeria vėjas į akis Einšteino pelenus

lenkitės: šventas kiekvienas, kas turi šešėlį sielą ar vėlę: laimingas – iškėlė mirtis jo patirtis – maldininkas keliaujantis smėlis šliaužiantis kopom – ezopinė kriaušio tartis opos nesopa: kalbos, tarsi kolbos, homunkulas vis ištvirkyn su elegine smilgos fleita jau kaip drungna arbata epigonų nuvalkiotas Munkas riksmą išsunkęs – numelioruota Leta luotas išplaukia eleginio disticho irklais ten, kur nelaukia aukšta Ararato kakta ji nupirkta, ji – Alacho, nematomo pirklio tvanas atšaukiamas – vakaro ašara ta vakaro priešangy angį užmynę, gyvenkit gentys, naktovidžio šventėje tylinčios švendrės lenkitės: šventas kiekvienas, kas turi šešėlį smenga ir smenga ir smenga į gyvąjį smėlį

šniokščia tryškomis troškulio kiauras vanduo lyg ruduo dar skanduotų speigimety pamirštą vardą vargo įbroliai kopiantys įkalnėn gluosniai randuoti debesynus nei pragaro pradalges varto o pakalnėj šulnys nežinia ar dar laukia nelaukia rusvaplaukės tik geležį geliantys pirštai pritraukia vien tik speigo mėšlungis atbukęs gaiduką suriečia ir trasuojančiom kulkomis kelią pašviečia prašaliečiai visi savo sielų juodų pardavikai jau pavasaris vėlinas bet tebesiaučia kalnelio šaltiny ruduo geliantis gėlas gyvenimas tvano vanduo speigėja venose įbrolių mano randuotų gyvas tekėjimas žilas tikėjimas – liko

kantrybė gyventi, kai laša nuo stogo kai užmuša žmogų tiesiai į nugarą bėgti ir bėgti, ir nesustoti ar koja už kojos per juodą pūdymą po trumpo kaip ledo papartis ant stiklo po ilgo kaip žvakė tėvo galvūgaly turėjo kažkas nelauktai atsitikti kol ėjo, vis ėjo per ledą ir ugnį kol pramušė ledą, kol valgyt nustojo kol atmušė kojas, kol nuavė odą kol aušo, vis aušo žadėtas rytojus lašėjo lašėjo vienodai vienodai

Rimantui Kasparui naktinis pavojaus šampanas giliam ištisam kambary sutinusiom kojom panas vaidenasi – ką tu buri sudrėgusiais virpančiais pirštais dar siekęs puodelio kavos bejėgis čigoniškai tvirtas pabėgęs iš nekovos kur Šaukėnai šaukia ir gena atgal iki Vilniaus, – tai bus pulkauna gandrai ir gagena iš senojo lizdo vaikus išmėto tai – plečiasi dienos kaip venos, gimtinės gėlė tai skečiasi kaulų morenoj o svečias plėšri skruzdėlė skubėdamas skiemenis grūda ir dreskia kas trečią eilutę jo plunksna – gandrų pasparnės jis dundesį girdi ir griūtį gandrų surinkimo rugpjūtį jis tavo vardu paminės ir tūždamas sieks, ko pasiekti neskirta nei tau, anei man nelūžkim dar mirksnį, dar sieksnį dar gurkšnį – aiman

apgirtusios bažnyčių pelės kentauras, graikų gyvulys pilkų akiduobių ugnelės tavęs nebepasidalys pražydęs švinas, dulkių laukas ir rankasparnių daliniai nevykęs barnis: baigta: klauptas per daug dievų prasimanei kurie užgimsta iš nelaimės ir užmiršti galutinai girti kaip girtas dulkių laivas nusvirduliuoja į tenai kur laimingiausias iš vaiduoklių vanduo su dideliu triukšmu improvizuoja žydrą krioklį ištikšdamas į akmenų resvas gretas, bažnyčių mūrą kurio neišardysi tu minia apeina jį ratu ir kelias kruvinai įmūra