Vladas Braziūnas

eina mergelė per aukštą dvarą aplinkui dangų – mėnulio kelti – kelkis, tėveli, jau neį karą į didį kelią – už kokią kaltę eina per naktį pro mano galvą karo mašinos, žalsvai dažytos turinčios galią, kad viskas galima kur svetimšaliam tvoros nežydi vai teka, bėga vakaro žvaigždės jom sugodosiu debesį margą merkia lietutis tėviškės žaizdą devyniamargę, devyniavargę vai eina, bėga per aukštą dvarą – lietui nulyti, vėjui nupūsti – saulė mergelė, ir ją jau dera jau ima liūsti žmonės be būsto visų svetelių pasikviesdãmi į savo žemę – žalsvom mašinom per dieną tremią, per naktį tremia o kaip benamiui paduoti žinią aplinkui dangų, aplinkui jūrą ėjom ir šliaužėm prakaito dryžėm jaučiam, kad seka, jaučiam, kad žiūri tik nepasako – grižom? negrįžom?