Vladas Braziūnas

ant tos nedalingos pasaulės išlindus, rainai šmirinėja sapno gliti gyvačiukė karaliui į burną, atgal išėjo karaliui per kulnį žiūriu į jo akmenį kniūbsčią į pėdą tuščiam akmeny kaip tas gyvolėlis gyvena kai vienas plevena, išmano spontanišką meną, o kūnas – gaisravietėj čypianti ištara

eina mergelė per aukštą dvarą aplinkui dangų – mėnulio kelti – kelkis, tėveli, jau neį karą į didį kelią – už kokią kaltę eina per naktį pro mano galvą karo mašinos, žalsvai dažytos turinčios galią, kad viskas galima kur svetimšaliam tvoros nežydi vai teka, bėga vakaro žvaigždės jom sugodosiu debesį margą merkia lietutis tėviškės žaizdą devyniamargę, devyniavargę vai eina, bėga per aukštą dvarą – lietui nulyti, vėjui nupūsti – saulė mergelė, ir ją jau dera jau ima liūsti žmonės be būsto visų svetelių pasikviesdãmi į savo žemę – žalsvom mašinom per dieną tremią, per naktį tremia o kaip benamiui paduoti žinią aplinkui dangų, aplinkui jūrą ėjom ir šliaužėm prakaito dryžėm jaučiam, kad seka, jaučiam, kad žiūri tik nepasako – grižom? negrįžom?

bet vandenys plūsta ir plauja tau kojas kas mirksnį kiti bet nieko pasaulyje nauja bet visa – gimty ir kilty ugnis, kur pavirtusi oru ir vandeniu tavo akims atgis ir neklaus tavo noro ir žemė per ugnį atgims jinai tik prigesus, prigesus beribei liepsnojant šalia ir tu, sutemų apsėstasis gėriesi ūkų šalele šlapiom padūmavusiom pievom gimtinės upelės vėsa o gal šitas potvynis – Dievo palaima, ugnis ir šviesa?

vanduo ir miltai, ir ugnis, ir – duona bet neprotingai sielai jos neduota suskilusi, supuolusi, ir stovi – uola, plyta netikėlių šventovei? kalnai iš žemės sprūdžių atsiranda susyja ir suyra, juodą randą nei pylimą, nei ozą mum palieka – ak mylimiem, ak mylintiem, o nieko daugiau nei ši akimirka mums skiria neleista – plaukti per Žvėryno girią ir laukt, kol sudūlės – per širdį – randas: iš dulkių ir ugnies pasaulis randas

spiečiai kaimiečių pro vinkšną – pasodės viešnią – į dūzgiančią sodo bažnyčią: nuospaudos meldžias kamienam ir metūgėm, venų vijokliai parkritę į dirvą šaknijas: tai poilsio adatos karštos ir spengiantis virpantis oras spiečiasi žvaigždės dienos vidury dvikamienėje dykavidurėj kriaušėj: žvalgybiniai zondai Makedoniečio kariuomenei plaukiant Eufratą regėti akim šito vaiko, Egipto papirusuos skraido ugnies ratilai, įsiręžęs keliu šitą šventą pasaulį: matau: švitulių eskadrilė praskrieja virš mano miestelio, Lėveniu liejas medūzos, ir brinksta įtūžęs dangus karštakraujėn bažnyčion

kam paskirti – prieš mirtį – savo gyvenimą nenugyventą? kas mokės prisišaukti tave mano nebūsiančiom lūpom? kvailys, vien tik kvailys dar didesnis nei aš, parneš tau gražiausią skarelę – bet kur tokį kvailį ir rast? prakeikimas jau baigias, visi išvirto dailiais jaunikaičiais, išsidalino dvarus – kas jiem gyvenimas mano! juolab nebuvęs

palaimintas šiurpas neleido pažvelgti atgal į lūpas, kur vėrės plyšys į nebūtą slaptingąjį laiką žodžius, jau dabar nepažįstamus, gal negimusio senio arba negyvenusio vaiko patamsy mįslės iš tikrųjų glūdojo didi laikų užmirštųjų naktis, bet nebuvo ji mūsų girdi, kaip koplyčių sienojai įdumba, girdi rakandus virtuvėj žegnojant senolę ar trandį senoviškai triūsiant dabar ir po žemių kalkėtom viršūnėm, tačiau tas sūris ir vaisiai, alyvų aliejus ir duona ir uždraustas vynas, kurio pakasyną mačiau nebuvo dar miręs tas kraujas lipnus ir raudonas išėjęs į ąžuolo girią parnešti šaltinio ugnies ji kraują išvalo dievams į bespalvį ir skaidrų tave ji nulems ir mane nelemtim paminės ir balta bus sieloj – kaip skrandyje gėrusio kreidą voriuke verpėja, sruvena tavoji gija iš kūno tyrosios dievaitės, iš krinkančio kūno septynios savaitės lietaus – devintam danguje prikaustyti mes prie to rentinio, šuliniui griūnant miglojas dangus, apsiniaukia, pasauly tylu tik gniaužtas gerklė, tiktai išgąstis pančioja kojas ar kapas užgriuvęs, regėjau akies krašteliu pro lūpų ar grabo, ar rentinio plyšį, kaip ėjusio pėdos šakojas, nuo šlynžemio knojas daugyn ir mažyn, taip spėlionės šaknim šalutinėm išsipleikia, baksnoja paviršių ir akmenį kanda taip žinojimas, senas, senesnis už trauką mėnulio, duobia ir laužia krūtinę įsirango angis, jo sesuo, pro užnuodytą nuodėmės landą ir prispaudžia savosios jėgos sunkulys ir bijau pajudėt ir pajudinti laukiantį žodį: įsilijo, tai lis, ne septynias savaites jau lis devintam danguje, kur šaknijasi niekieno žolės

atgavę sostinę, netekome valstybės važiuoja Vilniun pusbadžiai lietuviai ak ne griuvėsiai jiem kalbėtų, Trãkų pilies arklidės it Versalio salės ir tie, Rytuos vergavusie per amžius totorių chanams, Lietuvos bajorams ir tie, kur ilsis, Dievuje užsnūdę pasaulio sumišinuose regėti akim to pat gimtosios žemės molio užklojusio akis, kad nepaklaustum kur lekia traukinys ir ko sustojo lietuviškoj žemelėj, parašyčiau tau laišką, geležinių durų varžtai sužvanga, ir triukšmingai atsidaro vagono durys, pro miglas sargybą matau, kaip varo laukiamojon salėn pasieny drybso leisgyvės žmogystos nekeikia ir nespardo, ar sapnuoju bet niekas į mane neatsiliepia nei gražūs žodžiai mirštančių prikélti dainų klausyti, nei piktybės žodžiai atmainūs padarai, tačiau nelýgu širdis ir lūpos krešančios, net keista kaip niekados aš lūpom nemokėjau nei tau, nei atminty, užtat kartoju širdis jau kalba, lūpos dar nemoka į molį, rūką, seną ir į vaiką ir Dieve duok, kad nekalbėtų lūpos

aš išeičiau ant kalno pažiūrėčiau į jūrą paklausyčiau, gal kalba ko taip šalta ir liūdna lyg lietuvės dainuotų kur nepateka saulė pusę metų, lyg nuotrauka kur kiekvienas – nesavas tarp savų, o išdavusių pragaištingas metalas gaila ėmusių, davusių vienas varganas galas begalinėse plynėse sniegą pusto ar smėlį bangos kilsta krūtinėse – ak, dangaus žydrumėli

pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų kai spinduliai susminga ir apšviečia kas kartą pirmąkart tylesnis už gėlės šaknis paskambint per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams visą laiką kas nors mus atplėšo žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos