Vladas Braziūnas

jau galim rudenį pašaukt iškėlę pėdą virš galvos ruduo, iš varpų ir iš lauko gėlių vainikais vainikuotas pareis namo, prisės prie stalo kur mes, iš nuovargio apsalę žiūrėsim į sunkias rankas ir siaus mus vakaras šakotas (jo ūksmėje klausiaus kadais kaip šaukia mus, bet ne vardais) žolynais stalas bus nuklotas ir bus nedaloma, bus viena ir mūsų valandos, ir dienos ir mes žiūrėsime apsalę kaip duoną duonriekis sujungia

kaip tos upės ant žemės laikos kaip išlieka Nemuno sliekas ant sumalto Europos asfalto nesukrešėjusios vyšnios švysčioja debesio dūmuose šaltas lėktuvo baltumas sprūsta iš delno

Vienąkart vienas – kiek mūsų? Vienas ir vienas? Ar du? Trečias negrįš jau iš prūsų – ten dabar tyruos gūdu. Broli dvyny, nenumirkim. Būkim, dvyny, amžini. Lekia balandis su mirta – spjaudantis ugnimi. Broli, vai kalkim tiltelį per Nemunėlį – abu. Vienąkart vienas gali būti daugiau nei du.

didelis lyguo lyg requiem – kaip šitą ligą išrėkti jiem? kaip pasakyti, kad dar gyvi jie po apšvitintu dangumi? visa atsimena balsas skaidrus – neberakinamus šaltus namus lempą ir gaubtą – ir mašinėlę daužo dar pirštai mano pamėlę daužo dar žodį balsas kimus – kas mums parodys po metų mus? kas mums parodys ozono plyšį? pro jį išlįsim – ką pamatysim?

o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom o podukra tavo miške su meška lauminėja kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? – kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję

mes tie, kuriuos poezija priims vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės neteisūs teisia, o bejėgiai ploja jų kilimais atėjom basakojai vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės suteikti saldžią laisvę raumenims kurie atgims iš skiemenų ištrūkę kuriuos atgal – poezija priims poezija mumis apsiginkluoja mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą visų kelių – nugirgžda ir negrįžta iš pergalės, iš laisvės išdavystės mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą o juo nauji ateina basakojai vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta ir jais poezija apsiginkluoja

taip sninga, taip šąla – šviečia balta neskalbta apriečia kalną pilies augantį balsą sapno žvėries – jo pėdos – Vilkpėdėj nužilusį baltą jo kailį Pamėnkalnis vilki prožektoriai keterą pusto šarvas sužvanga tuščias kryžiuočio vėlės atsibuski šią naktį, vilkis tikėk ir kalbėki į didžiąją zylę Sereikiškių parko drevėj senamiesčio gatveles kaip spragančias žvakeles į vienintelę magiją – vaikų akyse: iš Šventaragio slėnio devyniaragis elnias iškėlė mano Vilnių ant septynių kalvų