Vladas Braziūnas

jus perspėja – nespardykit ugnies ji jūsų vardą mirdama minės ištikimybės sutartį – rekrūtuos žiūrėk, žaliuoja rūtos giltinės velėtojos jas apdainuoja, rūkas merginos jaunos palaidais plaukais į pirtį, jaują pilnaty ateis pasimatyt su pavogtais vaikais beprotės, iki pusės moterys ir kas į jas pažvelgti įsigeis tam atmintį apvers, akis sukeis tas bus teisus numirdamas beprotis

sonetas, atsilikęs nuo vainiko be paso, be tėvų, gimimo vietos o gali būt – nebuvęs net pradėtas gal tik per sapną sąmonėn įniko kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus lyg motina pašauktų į namus kai paskutinę rytmečio akimirką prisimeni – mirties akivalką pasaulis temsta motinos vardu pasaulis paskutinį žodį gargia ir tu jau nebe tu, soneto verge dabar pasaulis mėto jus abu dabar nebepaliekate pėdų dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia

blokinis laukas po vėjo kulkom nei pasiklosi, nei užsiklosi o miglos kyla, o rasos klaupias sugeria dulkes, raudonai kosti šitokios ilgos šūvių sekundės šitaip naktis man galvūgaly sėdos lopšį sūpuodama – skundai ir bėdos sunkios sekundės, kvadratinės dėžės taip tyvuliavo – tušti kambariai kiek užgyvensiu jų savo kvėpavimu vėjas ir žaizdras pražydiną geležį tveriasi vaisius žaizdų piestelėse gelžkelio peiliai jam atkerta kelio suodiną kreivę – iš meilės pareit

jis gáudė prakeiksmus ore jį siautė ritmo ritualas jis buvo jaunas ir išbalęs ir niekas nedegė šviesos kai baigės muzika ir žvakės ir vakaras už lango plakės aš skendėjau tam vakare lyg maro vandenys grėsmingi jau spengė tamsoje sustingę garsų šešėliai be tiesos tiksėjo uždelsto sprogimo ausų būgneliuos metronomai lyg ãkmens daužėsi į uolą po vandeniu jų šarsas augo jau mūsų niekas neapsaugos ūmai mes puolėm kur papuola mes gynėmės – nuo ko mes gynėmės? kas gimė mirdamas visuos troškimuos tvinksinti bedugnė mes pasirinkom šitą ugnį šią tamsą vidury šviesos ji ligi kaulų mus sugėlė apgaulė – šypsenos ir gėlės jau visa liko pakely vienuolių užeigos ir celės įtūžęs mūzų kūdikėlis nuo mūsų žengė bangomis jau maro vandenys jį kėlė jau sklido gandas apie jį jau sklandė angelo šešėlis mes stvėrėm akmenis į ranką ir akys mums atvėrė dangų jis buvo jaunas ir išbalęs mus siautė ritmo ritualas jis nesigynė akmenų aš savo rankomis menu kaip jis parkrito su mumis

sukarpyti keliai neatlaiko nei riksmo nei pratiso juoko mes atpratę nuo šūvių atpratę nuo kruvino pokario mūsų nemigų, vaikiškų baimių šešėliai per dieną prie šventųjų paveikslų, įtrūkusių lempų, prie laikrodžių sėlina rašalo dėmės ant lapo ne plečiasi rožė prie atlapo nuskalbtų marškinių šienapjūtės ne dūžtantis stiklas, ne prakaito pratisas riksmas, ne juokas užkimęs bekraujis, beviltiškas noksta laukimas nevaikiškų baimių šešėliai plakas nakčiai pritrūksta kvapo ant ratų, kupė, kely iš tūkstančių liekam – keli nuo pokario šūvių atpratę

sultingos tingios seno sodo šakos su mirusių šventųjų aureolėm nuobodžiai šnekas, kaip šventiesiem sekas minkštam šaknytam seno sodo guoly kas jiem sapnuojas – buvę nepraėję kokie juos lanko ateities regėjimai kas esam mes, kas buvom, būsim – kas kuriuos sumes į ugnį kaip šakas ruduo ugninis – paskutinės žinios šaknis vanduo užeina geležinis ir šnypščia vienas kitą išpažinę ugnis, vanduo ankštam šventųjų guoly po amžinojo sodo aureolėm žydėjimas mus siaučia rudeninis

ąžuolėli šimtašaki ar tave ši žemė sakė ar mane, kai ryto metą raibą plunksną žaibas meta ar meni, kaip gyveni mano žemės armeny brankini ak žaibo grūdą žiemkenty, ir mano būdą apkabinki mintį lėtą mano žemės išmylėtą mano tvinksinčias rankas ir kas žingsnis naują kas kas mus skiria, kas mus sieja kas be vėjo mus pasėja kas diena: ant ilgo lauko lygų liemenį užaugo

metai kaip jūs ateinat pro kretančias kiemo pušis ratai išklibina dainą trata sena ašis kaktą tau suraukšlėja siuva siūles smilkiny kol per pušų alėją ketvertu nešini linkui manęs ateina mano linksmi duobkasiai kinko vidur atšlaimo ir nudainuoja daržais atsigodoti nespėjęs kaip tavo vardas? – girdžiu stoviu pušų alėjoj virsdamas spygliuočiu

vandeningosios žiemos, keliuos autobusai mane užliūliuos tolimi svetimi Zarasai – nepaskambini neparašai lyg ne tu su kuprota dvasia su mėnulio kalnų peizaže išsišovusiais skruostais – geri savo atvaizdą dubury pakelta į lapus, į medžius tu balta, tavo balsas nudžius – tolimos nežinios aidesy tu tarp nuoskaudos žodžių esi vėl šviesi kaip vasario naktis kaip pirmoji švelni sukaktis mus aplenkusi, tvenkias giedra – mūsų dangūs, tik mūsų nėra

upėj galva ant pievos liemuo skubinkis, vaike iš karo namo su savo kalba balta kaip lūpos. tau nevalia užsibūti rekrūtuos tavo spalva – anava debesėlis plaukia, ir upė atspindi jį – sieliais