Vladas Braziūnas
piliakalnio žmonės
I
paukši paukštė pušy meleta
peleninė pelė pašakny
knygą knygti pradėk nuo dabar
verpki nytį, įnik sakiny
vėlyvajam kalnely vėlių
pasimatymą skirki ir vėl
stipinais nubarstytu keliu
kilk ir siekdamas kilpos paverk
pilki smėlio mažus kapelius
Lėvenėlio paliek lašeliu
kai užaugs, ten suglausim kelius
du negimę vaikai, iš šalių
mus šešėliai pakalnių pakels
mes išeisim laiškuos dar aukščiau
paukši paukštė, akių neužkals
...o jaučiau
II
užkeiktos piliakalnio mergos
skalbia, verda valgį, kepa pyragus
nubus iš to buvimo užsiverkusios
ir pamatys, kad kito jau nebus
alaus prileidžia kaip raumens
mens sana, bet kūnas senas
ir nebeklusnus, ar išgyvens
ligi rudens, kol dar rusena
švitulys sužvarbęs
ant Lėvens, bet, varge, ar tai mes
ir jam, ir viens kitam jau nebesvarbūs
...paliks? išmes?
1996.XII.28–1997.III.16
Literatūra ir menas. – 1997. – Balandžio 26. – P. 6;
Braziūnas, Vladas. Užkalinėti: [eilėraščiai]. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 109, 110.