Vladas Braziūnas

ką rašau – mylimosios krauju savo žemės skaidria sveikata dar tvirta, bet, deja, nebe ta mano žemė, lietaus pakirsta plaukia juodžemis sluoksniu srauju ir, nuo skardžio prasmegdamas skradžiai kur stovėjom bežadžiai abu gal dar regi, kaip niaukiasi medžiai ir kaip glaubstos nuo vėjo rūbu palaikiu, neatlaikančiu liūties šitaip šėlsta paklaikęs rugpjūtis tiktai mums jį apverkti tabu