Vladas Braziūnas

gulėdavo šviežiai suartuose laukuose, palei kelią apstotą miego ir tamsos, į lygumą įžengdavo kaip į sapną, drėgnomis prusnomis atgaudavo šaknų gyvybę žodžio kelias per lūpas, anapus, lakūs balsai su šiauraryčiu vėju kliegė visomis kalbomis dumblinoje tamsoje audros pagauto laivo traškesys, visa reginčio žodžio dugno augmenija tyla paslapčiausias jo būtybės skaidulas virpina, akys išmaudytos jūrų, banguojančio rūko platybėj kur gimsta vis gimsta žaibai, ar rudenio lapų mirties kuždesys ugnyje būstas iš kalkių akmens, milijonų moliuskų, dvi seserys sėdi ant kraičio skrynios, pamatų ar ant laiptų ir pamatus perauga liepos