Vladas Braziūnas
Pareiti
Nebepareinu, nebeparvažiuoju, galiu tik atvažiuoti,
ir aš Pasvaly, kai man būdavo baisiai gera
arba labai negera, turėdavau kur pareiti,
tos visos vietos, kurios dabar gyvena mano eilėraščiuos,
tie visi žodžiai, kurie dar gyvena, neberanda
jau savo daiktų, ateinu aš su žodžiais, daiktai
jų nelaukia, neatpažįsta, mūsų namo kieme
ne tik šuo, jau ir žmonės įtarūs, vaikštau,
gal taikaus apvogti, pasiglemžti brangiausią jų turtą,
žalumą tėvo sodintos obels, mano išmindžiotą taką
ir taką lig mirusių malkinės, jų būsimą prisiminimą
lig negyvenimo galo, vienintelę vietą pareiti.
Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P. 19;
Braziūnas, Vladas. Geltonas žiburys [elektroninė knyga] / Į lenkų kalbą vertė Teresa Dalecka = Żółte światło / Przełożyła z litewskiego Teresa Dalecka. – Skopjė: Blesok, 2003. - Prieiga per internetą (žiūrėta 2004.IV.5): http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lietuvių k.); http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lenkų k.).