Vladas Braziūnas

amžinoji mūs gide etruskišku deivės vardu mus vienovė išgydė vienatvė mums įžadą davė išdidų nepulsime mirčiai po kojų po durpmilčiais žydi granitas man Vilniaus šlaitingąją žemę aukštaičių aukščiausieji dangūs išgano sudaigsto žaibus kalnuos prieš paskutinįjį tvaną pabėgusios kulkos prazvimbia pro seną tvirtovę – Kacheti gynybos tvorom sutvarstytą norėti vadinas galėti pasišviečiant mažom šventyklėlėm rūgščioji jų rustika tavo Dievas su vyno burdiukais manąjį lyrikas Vienažindys Krinčine tebegarbina apyniu ag tos rasos paragavęs būtų tavasis Važa! o Niko su gėryčiais ant rankų Tbilisio mūrinėj šutroj neatstojęs per visą kelionę lig tavo gimtojo Cnorio amžinoji mūs gide deiviškai pavadinta – – – virš tavo Vilniaus tuoj švis mano Tbilisy – švinta