Vladas Braziūnas

migla įsišaknija mumyse lėti kalnai nupjaustytais sparnais mus perspėja: Kachetijos dvasia jus persmelkė ir jau nebepaleis tas piešinys ant iškabos skardos jus ištarė ir nuolatos skanduos kaip įnešioti kovo marškiniai priaugs prie jūsų senstančios odos tebus dabar o niekados – seniai vainos kad gniaužiat pinigą naguos juoduos varguos kad šliaužiojat – neguos tik viena auksas – žėrintis languos ir ant aukščiausios Juodmario bangos