Vladas Braziūnas

rupūžėlė, ruplėta kaip lelija žydi prie darbo stalo gėlėtos kūdros prižėlė, ežerai prižaliavo, prišalo giliausieji duburiai – vienos brastos rąstai, susprogusio tilto atramos, kyšo kerpėtos kupros vėžlių nėr pasaulio, daugiau belaikytino išrautas, išplautas srovių ar išaugtas iš įžūlių sapnų ir svajonių, tik jų dar nedrįstam vadinti iliuzijom, kerplėšos kelios nugludusios, likusios aštrios peršinčios akys, gleivėtaodė nušašus darželio gėlė lelija rupūžėlė