Vladas Braziūnas

parovų nepalikit, raukit, Paróvėjos marčios, mergos į palatvę nesidairykit, iš to paties kieto vargo ir jų parojė, išvaryti ir jie iš rojaus, jų vasarojų tie patys lietūs išklojo, tiek rojaus srautas tesiekia, o kad iš miglų jau išmirusios ordos bendros lemties, atitieskit įsopusias strėnas, ordnung ist ordnung, gal kiek ir greičiau ten sniegas laukus užpusto gal kiek ir geriau ten, kur mūsų nėra, gal ramesnis jų miegas saulei atslūgus gal lūpos jų sūrios nuo jūros, o ne nuo prakaito, liūdnos gal akys iš pilnumos, iš pasaulės didumo nebeužmatomo, ašaros gal – vien kad židinio dūmas pražysta ir žydi kaip linas ir žydi kaip linas žydi kaip linas kaip linas linas pražysta