Vladas Braziūnas

išeis į šventlaikį tie Šventaragio žmonės rãgas liepsnos mos, ragas ugnies švies sumedžioto žvėries, kvies gentį į puotą, krikščionys sulėks neprašyti, dievus apgalės, pilies bažnyčioje plavinėja paklystžvakės, tavo porėto kūno akliraštį skaito mano nervų galūnės, griūna randai ant randų po avarijų, po vegetavimo amžius nesuskaičiuojamo laiko, paklaikus klausaisi piano ar forte juodų vienuolynų, pavargusios sienos vos laikos kontraforsų ramentai trupa, lūpos apšąšta pavėjy bučiuojantis, vėlinas vaikas užaugt pasimatyman penktą ir šeštą ir paskutinę valandą, ramstos į tvorą šviežiai suvaikėjęs seniokas, seniaĩ išėję svečiai ir sẽniai išsivadėjusį juoką srebia su dugno mielėm lengvabūdis, paklusęs akimirkai gal iš už girių iš už mėlynųjų, kur žmonės, jau mirusie moja akliem mano pirštam, vienintelei tau bemieliem