Vladas Braziūnas

pušynėtos žemos vietos ir užlietos plačios pievos aš čia vienas ir per lėtas, su manim tik senas dievas pasakoja kaip per rūką, o paskiau tik rūko liūdnas neša upė atviruką, apverstą vaizdu į dugną o į dangų susilieję rašmenys, pernykštės pėdos ant pernykščio pilko sniego, ant sutirpusios lyties leidžias sniegenos šermukšnių, kyla žvirbliai nepasėdos dygsta avižos nesėtos, ateičiai nelieka vietos, ji neturi ateities