Vladas Braziūnas

pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų kai spinduliai susminga ir apšviečia kas kartą pirmąkart tylesnis už gėlės šaknis paskambint per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams visą laiką kas nors mus atplėšo žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos