Vladas Braziūnas

Mano senelis atėjo iš Armėnijos, mano senelio čia buvo nusižiūrėtas kalnas, pasodintas medis ir susirasta žvaigždė ant žirgo ir debesio kaktos. Jam ant nosies galėjo nutūpti septynios musės ir vienas uodas, o labai susispaudusių – ir pavargusių – gervių kablį būtų sutupdęs. Mano senelis atėjo iš Armėnijos, aš nežinau, ar pėsčias, nežinau, ar važiuotas. Toks buvo vėjas. Stebuklingoji paukštė nešė plūksną ir rodė kelią. Laikai buvo surizgę į vieną gumulą, ir kamuolys ritos per žemę. Toks buvo vėjas. Jis nebuvo rytys nei vakaris, jis pūtė iš visų pusių ir ieškojo manęs. Mano senelis atėjo iš Armėnijos. Žegnojas kryžkelės, lenkias: jis pasirinkti mokėjo, jis kelią pažino. Nes kelias – pasirinkimas. Klauk ko tik nori, – kelias – pasirinkimas. Ir kelias mane pasirinko. Mano senelis atėjo iš Armėnijos. Kai buvau berniūkštis, sėdėjau jam ant nosies ir nesupratau, kodėl gervės skrenda pro mus.