Vladas Braziūnas

kai žmonės skaitys šį gailujį skiautinį žodžius šiuos nepašauktus neišmaldautus galvos apie tą kurs juos lūposna spraudžia manęs ar tavęs? katro bus daugiau čia? kai žmonės galvos apie dvasią vienatvės kur gali iš nẽgalės spindulį mesti jei tars: ir gerai pasaulis dar spindi ar jie numanys kas peni tą spindulį? aš to ir patsai nežinau mano miela esi tolima kaip varpo dunksėjimas aš to nežinau bet galiu tave jausti ir vėlei eilutę į popierių glausti tu virpi it oras nuo paukščio plazdenimo dėl mano vilčių ir dėl rūpesčių mano mes galim kaip debesys skyriumi būti bet šaltì svetimi nebegalim nubusti kitų akyse galim neigti viens kitą bet patys savęs mes neatsisakysim mes galim gyvenimo plūsti klampynę bet ne vien tiktai meilė mus kausto grandinėm iš titnago bendro ugnį mes skeliam iš sielos bendros iš plonytės gijelės skaitys tave žmonės žinok jei pavargsi ir vėl jie ir vėlei į spindulį veršis į keimarį glaudų mes sugiminiuoti mane tu vedi tave aš dainuoju sielos tavosios pilna kas eilutė manęs eilutėj tėra tik pusė