Vilniaus traukinys

Inese Zandere

Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas

išvežta nakties kelio aklame vingy aš įtariu savo gyvenimą kad šis trokšta pabėgt nuo manęs palikti vieną vietoje iš kurios neregėt praeities ateities vientulystės didžiosios prasmės tik kurčnebylė leišių mergaitė užmigus ant kupė lentynos ir tamsa ir aš verkiu iš baimės tyliai tarsi galėčiau sudrumsti kurčnebylės miegą tiesiog verkiu ašarom jos bėga iš akių ir šluostau akis rankom ir nubėga pro pirštus ašarų laikrodžio mažieji vienodieji mirksniai ir vienodai abejingai įsismelkia kelio tamson lyg kad jų nebūtų buvę verkdama pamirštu kad verkiu važiuodama pamirštu kad važiuoju gyvendama pamirštu kad gyvenu pamiršdama pamirštu pamiršti kol pamatau tave už vingio tokį artimą liūdną ir sutrikusį lyg kad tu būtum sugrįžęs pakelt ko pamesta ir turėčiau tai aš bandau prisimint bet prisimenu tiktai Vilnių ir jaučiu kaip sunku traukt tavo sielą katafalkui žvaigždžių skersuojančiam plynu padangių keliu daug lengviau man būtų traukt tavo nuodėmingą kūną visą amžių žemės pravėžom ir likti netekus jėgų kokioj bevardėj vietoj kur niekad nesustoja Vilniaus traukinys ar likt traukiny visada visada kely tarp vakaro ryto tarp žodžių tu juos dar rašai kad aš jų daugiau nerašyčiau bet visa nėra net antraip nei manyta visa yra kitaip sutraukytos citatos susimaizgo popieriaus skutai pilkame priešaušrio vėjy ir svarbiau dabar atrodo ko nenorėjom o ne ko nesuspėjom pasileidžia rankos ir akys leidžia langui spindėt naktis praėjo traukinio gausmas dūžta į iešmą stulpus ir vielas bėgiai šakojas bildėdami miesto nuojautoj jį nuo saulėtekio beskiria vien tik kylantis rūkas paskutinė malda be žodžio galios ir tikslo tik sklystanti vilties sutelktis pamiškėj gangreit toje vietoj kur prasideda tikrovė: – gal Vilniaus daugiau nebėr gal naktį jisai pakilo aukštojon rugpjūčio padangėn Vilnius mano nepakeliamoji našta kurią tu pakėlei lengvai kaip baltą akmenėlį nuo tamsos kelio – tačiau traukinys atsitrenkia į Vilnių skausmas raudona saulė ir kurčnebylės leišių mergaitės miegūstų akių gilumoj mano gyvenimas iš kurio man darsyk nepavyko pabėgti

1995 metų liepos 30–31

Literatūra ir menas. – 1996. – Rugpjūčio 3. – P. 2. – Vertėjo žodis. – Iliustr.: Vlado Braziūno nuotr.: Rygos senamiestyje 1987-ųjų liepą, kai būrelis jaunų rašytojų mokėmės latvių kalbos. Iš kairės: Dainius Razauskas (dainius), kalbininkas, mūsų mokytojas Pėteris Vanagas, Vaidotas Daunys ir Uldis Bėrzinis.

Inese Zandere

Viļņas vilciens

izvesta nakts ceļa aklajā līkumā es turu aizdomās savu dzīvi ka tā vēlas aizbēgt no manis atstājot vienu vietā no kuras neredz pagātni nākotni vientulības lielisko jēgu tikai kurlmēmu leišu meiteni aizmigušu uz kupejas plaukta un tumsu un es raudu aiz bailēm klusi it kā varētu iztraucēt kurlmēmās miegu vienkārši raudu ar asarām kuras iztek no acīm un slauku acis ar rokām kurām iztek caur pirkstiem asaru pulksteņa sīkie vienādie mirkļi un vienādi vienaldzīgi iesūcas ceļa tumsā it kā to nebūtu bijis raudot aizmirstu to ka raudu braucot aizmirstu to ka braucu dzīvojot aizmirstu to ka dzīvoju aizmirstot aizmirstu aizmirst līdz ieraugu tevi aiz līkuma tik tuvu skumju un apmulsušu it kā tu būtu atgriezies pacelt ko pazaudētu un tas būtu pie manis es pūlos atcerēties bet atceros tikai Viļņu un jūtu cik smagi vilkt tavu dvēseli zvaigžņu greizajos līķratos pa līdzeno debesu ceļu daudz vieglāk man būtu vilkt tavu grēcīgo miesu visu mūžu pa zemes dangām un bezspēkā palikt kādā bezvārda vietā kur nekad nepietur Viļņas vilciens vai palikt vilcienā vienmēr vienmēr ceļā starp vakaru rītu starp vārdiem ko tu vēl raksti lai es tos vairs nerakstītu bet viss nav pat otrādi nekā domāts viss ir citādi saplēsti citāti sapinas papīra driskas pelēkā pirmsausmas vējā un svarīgāk tagad šķiet ko mēs negribējām ne tas ko nepaspējām atlaižas rokas un acis ļauj logam zibēt nakts garām vilciena duna salūst pret pārmijām stabiem un stieplēm sliedes jau klaudzinot zaro pilsētas priekšnojautā ko vairs no saullēkta šķir vienīgi kūpoša migla pēdējā lūgsna kam nav vārda spēka un mērķa tikai izklīstošs cerības blīvums mežmalā gandrīz tai vietā kur sākas īstenība: – varbūt Viļņas vairs nav varbūt naktī tā pacēlusies augstajās augusta debesīs Viļņa mana nepanesamā nasta kuru tu pacēli viegli kā baltu akmentiņu uz tumsas ceļa bet vilciens atduras Viļņā sāpes sarkana saule un kurlmēmas leišu meitenes miegaino acu dziļumā mana dzīve no kuras man vēlreiz nav izdevies aizbēgt

1995. gada 30.–31. jūlijs