Vladas Braziūnas

Joninių rytą milžtuve braukius rasotas pievas įsukus virš upės visus Lietuvos gandrus įsodinusi šiaurės svirbelį šermukšnio siūbuojančian sostan prirūpinus rudenio uogų – kur tu? kurgi tu, mano siela, sirgusi, virkdžius, sargdinusi kūną tūnojai apmirusi urvo tyloj, neišsidavei nė atodūsiu urvas polaidžio vandenis renka urvas polaidžio vandenio rankom ledinėmis nuokalnę čiuopia vis uržiasi, rausias gilyn į save bergždžiai ieškodamas dugno trupina savo krantus ir paplauja po akmenį, smiltį, veriasi ertmės gilyn į save, kur kerpių samanos blykšta šikšnosparnio sparno plėvė iškorija subyra į dulkes, sudūla jos pakely į nepasiekiamą dugną, nuliežia paskutinis pusaklis driežas, apanka trogloditė gyvybė many be šviesos bent užuominos bent atminimo, tik oras be vėjo, vanduo be šaknų ir be kvapo, be balso, be debesio balto vien tik rasa ant akmens, nenubrauksi nepagirdysi gandro nei gervės, nelauksi giedros šermukšninės, nebent netikėta gulsčia pragarmės atšaka urvo langas besvorei išlėkti