Vladas Braziūnas

Pallas per savo keliones Rusijos rytuose XVIII a. rado prie kanalizacijos vamzdžio kukučio lizdą Stalingrade, tuomet Carycine, o kitur tas pats autorius mini kukučio lizdą su septyniais vaikais žmogaus supuvusio lavono krūtinės ląstoje. Tadas Ivanauskas. Lietuvos paukščiai, III, 1955. tai atsitraukia, tai artėja kas dar visai neprasidėję ar tu valdysi, ar tave ta nebyli nelaimė gena į laikiną fatamorganą kur tavo sielą teišgano tik tai, kas maitoja tave kaip nuogriuva sunki užgriūva kas buvo, bet neužsibuvo kaip butely plėšri dvasia kuriai užduota ir užginta save išduoti ir priminti bet ji kaip nuoskauda išplinta ir laukuose, ir laikuose nakty, kai tvykso mėnesėti marų laukai, siera nusėti ko atminty nebeturi kur gervės suka ir ulioja ir anuliuojami pavojai visiems, kurie kaip mūras stojo ir guli karo vidury tas karas, dievas ir karalius mane išvaro po paraliais iš kaizerinių apkasų į kraupią jotvingių koridą kur tik viena nepramanyta vieta, o visa kita mitas ir nežinia, kas aš esu tik rangosi gyvačių spektras ir trankos dangiškos elektros ir mainosi vėlių vedliai o pastotėj mane iškrato nutrenkia į pagonių ratą kur Kristus šnekina Sokratą o šis atsako įžūliai tada ir man koktu beliudyt kad jūs prie mano kapo budit su amžinybe pakaitom užtat aklieji ir teisieji raupais ir prakeiksmais apėję mane jau tempia pas teisėją kuris su pirštinėm baltom jo riešas spinduliuoja jėgą kaip kraujas Pliekšano ant sniego vėlė nebuvėlė pražys o tie, kurie mane prigavo kurie kuklias klaidas skaičiavo bet slėpė neviltį kaip savo pasigailėjimo prašys jiems plyti plynumos šlyninės nulytos švyti, o tėvynė šykšti teisybės atsaika jiems moja žibaluotais žuoliais vilioja juos varinės žolės priglaus jų paskutinį šuolį švelnioji Rusijos ranka paskui jau kam bepasiskųsiu riedės keliai į vieną pusę ten, kur saulelė iš rytų nušiurpus žiurkso ir suglumus koks neregio nakties tvarumas jam žiedas veriasi kaip rūmas kurio altoriai be stabų teisuolio šaukiančiojo balsas be atlydos vaitos ir belsis kukliųjų tuštumos krašte kur pateka liepsnotos jūros o jie nuo kranto bailiai žiūri kaip senos gentys plėnim gūra jų nepašventintam rašte mane išaukština Egiptas ir pergamento manuskriptas bet karalystės pakrašty karalius ar bėra karalius ar karas neina po paraliais o aš Ezopas ar kuprelis ten, kur atodūsiai tušti kur mirksta plinkančios sodybos suskirsta rankos, gula knygon visatos dulkė prarasta nutyla balsiai, dyla vyriai kerai, kuriems neatsispyrei numirti delsia nusivylę kad mano kaukolė – klasta o maro lauką, piktą kliedą ant kuršmarių žuvėdra kliegia apgirtusi mirties grėsme nubunda sielos artimieji pagunda gomurį užglieja ir balsas iš minios atskrieja paskalsintas trumpu eime čigonė buria vėl iš delno šėtonas užveda ant kalno tavoji žemė dauboje tu sergėk ją nuo kataklizmų ištverk fantasto fanatizmą kukutį, kur susuko lizdą kiauroj krūtinės ertmėje buveinėj aistringosios sielos ją puošia akstiniuotos vielos o Hado dumblas neteisiems užtat kiti sukritę guoliuos jų pokylis ir man sapnuojas jų vynas plauna mano kojas o aš žodžius aukoju jiems