Vladas Braziūnas

kaip nedegamos dagtys dūla laikas tau nuo pečių nukarę marškiniai nuožmėjantis prisiminimų tvaikas toj kamerinėj vakaro drėgmėj kur gulamės ir keliamės nuo krašto ir sveriam žodžio naštą pakuštom antai mėnuliai – moterys su naščiais plaušojasi voratinklių šviesom o tu blaškaisi lėtinėj nelaisvėj to sklęsto lango, durų nukleiptų žiūrėk, iš rankų paskutinį vaiskų paleisi mano veidą ant grindų pažirs vienatinis, dėliok dėliojus tik įnirtimų ašaka smaigys sugiltos akys iš keršų palovių ir aklatį apvils aiškiaregys

durpynai rūkė, puldama į žiotis Svalia suguldė pradalges šlaituos tai man valia negimusį sūpuoti senelio veidą pragaro karkluos žemėtos lūpos guosti tavo lūpom kantrus griovys nutįso per šilus karuos sudegęs, saulėj nusilupęs tylus kaip krosnis, kaip akmuo gilus užnuodyta šviesa kvepėjo kmynai maldas vapėjo gal liežuviai, gal negudrios žuvys, kitados auksinės štai žiūri nusiminusios atgal ir regi geometrinę apvaizdą esi turtingas, niekas neprimins kur dingo tavo išganingos žaizdos kas tau altorių iš šaknų supins procesiją kas ves, kuri vos slenka kuri vis senka ir visai išdžius tu pamišai, o tos kuprotos bangos supjudė tavo protą ir žodžius

lūpom pamyluok tą vieną žodį sušnabždėk nors iš žvaigždės išgirsiu išsirėkti noriu iki soties tarsi paskutinį kartą mirsiu priežasčių ryšiais kalba gimtoji mus beviltiškai tvirtai surišo už tave lyg prakeiksmą kartoju šitą vieną žodį ligi ryto pamyluok bent mintyse nepaisyk tos erdvės ir garso pralaidumo ką burnoja kreivos mano raidės ir laukimo nuvarytas kūnas pagaliau ar buvo kas reikšminga šitą naktį kai prisisapnavo žvaigždėmis lyg atminimais sningant iš akių ant rašomojo stalo kai tuo tarpu pagrindas laukimas net sapnuodamas žinau atbusiu tarsi nelaimingas ar laukinis ar užkimęs su tavim per pusę

Pallas per savo keliones Rusijos rytuose XVIII a. rado prie kanalizacijos vamzdžio kukučio lizdą Stalingrade, tuomet Carycine, o kitur tas pats autorius mini kukučio lizdą su septyniais vaikais žmogaus supuvusio lavono krūtinės ląstoje. Tadas Ivanauskas. Lietuvos paukščiai, III, 1955. tai atsitraukia, tai artėja kas dar visai neprasidėję ar tu valdysi, ar tave ta nebyli nelaimė gena į laikiną fatamorganą kur tavo sielą teišgano tik tai, kas maitoja tave kaip nuogriuva sunki užgriūva kas buvo, bet neužsibuvo kaip butely plėšri dvasia kuriai užduota ir užginta save išduoti ir priminti bet ji kaip nuoskauda išplinta ir laukuose, ir laikuose nakty, kai tvykso mėnesėti marų laukai, siera nusėti ko atminty nebeturi kur gervės suka ir ulioja ir anuliuojami pavojai visiems, kurie kaip mūras stojo ir guli karo vidury tas karas, dievas ir karalius mane išvaro po paraliais iš kaizerinių apkasų į kraupią jotvingių koridą kur tik viena nepramanyta vieta, o visa kita mitas ir nežinia, kas aš esu tik rangosi gyvačių spektras ir trankos dangiškos elektros ir mainosi vėlių vedliai o pastotėj mane iškrato nutrenkia į pagonių ratą kur Kristus šnekina Sokratą o šis atsako įžūliai tada ir man koktu beliudyt kad jūs prie mano kapo budit su amžinybe pakaitom užtat aklieji ir teisieji raupais ir prakeiksmais apėję mane jau tempia pas teisėją kuris su pirštinėm baltom jo riešas spinduliuoja jėgą kaip kraujas Pliekšano ant sniego vėlė nebuvėlė pražys o tie, kurie mane prigavo kurie kuklias klaidas skaičiavo bet slėpė neviltį kaip savo pasigailėjimo prašys jiems plyti plynumos šlyninės nulytos švyti, o tėvynė šykšti teisybės atsaika jiems moja žibaluotais žuoliais vilioja juos varinės žolės priglaus jų paskutinį šuolį švelnioji Rusijos ranka paskui jau kam bepasiskųsiu riedės keliai į vieną pusę ten, kur saulelė iš rytų nušiurpus žiurkso ir suglumus koks neregio nakties tvarumas jam žiedas veriasi kaip rūmas kurio altoriai be stabų teisuolio šaukiančiojo balsas be atlydos vaitos ir belsis kukliųjų tuštumos krašte kur pateka liepsnotos jūros o jie nuo kranto bailiai žiūri kaip senos gentys plėnim gūra jų nepašventintam rašte mane išaukština Egiptas ir pergamento manuskriptas bet karalystės pakrašty karalius ar bėra karalius ar karas neina po paraliais o aš Ezopas ar kuprelis ten, kur atodūsiai tušti kur mirksta plinkančios sodybos suskirsta rankos, gula knygon visatos dulkė prarasta nutyla balsiai, dyla vyriai kerai, kuriems neatsispyrei numirti delsia nusivylę kad mano kaukolė – klasta o maro lauką, piktą kliedą ant kuršmarių žuvėdra kliegia apgirtusi mirties grėsme nubunda sielos artimieji pagunda gomurį užglieja ir balsas iš minios atskrieja paskalsintas trumpu eime čigonė buria vėl iš delno šėtonas užveda ant kalno tavoji žemė dauboje tu sergėk ją nuo kataklizmų ištverk fantasto fanatizmą kukutį, kur susuko lizdą kiauroj krūtinės ertmėje buveinėj aistringosios sielos ją puošia akstiniuotos vielos o Hado dumblas neteisiems užtat kiti sukritę guoliuos jų pokylis ir man sapnuojas jų vynas plauna mano kojas o aš žodžius aukoju jiems

gerk lūpas, prasivėrusias kaip vyno gilmė ugninė žaizdriškais kraštais palūkanas, rašytinį buvimą pažerki vėjais, po velnių paleisk nudistai medžiai taškosi ir siaučia lig kelių įsibridę rudeny o mes visų nuogiausi ir gražiausi gaisrių naktų baladiškoj ugny nuo sapno ašmenų aguonų rytas pabudęs miestas ritas nuo kalvos ir žyra jo aludės ir bažnyčios ant nemiegotos suveltos galvos

šlamės alėjos, pakelių sulytos vėliavos o pievos prikupės žalių žolių plazdėjimo šalta ugnis pasivaidens užpylė juodžemiu nežino nieks, ką išdudens varnai pajodžargos o trečias leisis ant širdies ir baltą ranką atneš ir ta ranka žydės per visą dangų

Norbertui Vėliui treji gaideliai begysta saulėtekio žmogui į veidą žiedas įspįsta Dzūkijoj ir Nemunu leidžiasi Aukštaitijoj laukų vidury stovi stalas – linas ir duona languota pievų skara juosia derlųjį stuomenį dumblinių ežerų kūlgrindos saulėsėdos žmogui vaikščiot atplaukia žiedas ir uždega žvaigždę ant aistmarių

iš naminio audimo dainos aguonėtuos Svalios pabariuos iš švelniausios šiurkščios gelumbės iš skaisčiausios tamsios giminės iš to meto kai tratino būgną besarmatiškai pratino ugnį prie šelmens savo artimo brolio savo brolį prie smengančio molio taip skaistėjo taip tvino rytai sidabriniai trobų pamatai taip švytėjo pakartą ant balkio plakė vėjai sukilėlio dalgį

te jis suranda kryžių ne namuos paieško duonos plento akmenuos dantis atkanda, pižama nudryžus te būna jam baisiau negu paryžius paryžius alkanas, pašerkim jį, bet – kuo? pėdoj ėriuko užterštas vanduo ir verkia erkės: kraujas neskanus pasiųskim jam nesenstančius sapnus paminklų kaukės, žmonės-taikiniai pasvirdami kančion arba atakon labanaktis, vaikučiai, dailiai sakom ko svaičioji, jei pats tekariavai žydrų vaikų paklaikusiuos sapnuos žinojai – už tatai nedovanos