Vladas Braziūnas

Rimantui Kasparui naktinis pavojaus šampanas giliam ištisam kambary sutinusiom kojom panas vaidenasi – ką tu buri sudrėgusiais virpančiais pirštais dar siekęs puodelio kavos bejėgis čigoniškai tvirtas pabėgęs iš nekovos kur Šaukėnai šaukia ir gena atgal iki Vilniaus, – tai bus pulkauna gandrai ir gagena iš senojo lizdo vaikus išmėto tai – plečiasi dienos kaip venos, gimtinės gėlė tai skečiasi kaulų morenoj o svečias plėšri skruzdėlė skubėdamas skiemenis grūda ir dreskia kas trečią eilutę jo plunksna – gandrų pasparnės jis dundesį girdi ir griūtį gandrų surinkimo rugpjūtį jis tavo vardu paminės ir tūždamas sieks, ko pasiekti neskirta nei tau, anei man nelūžkim dar mirksnį, dar sieksnį dar gurkšnį – aiman