Vladas Braziūnas

vanduo ir miltai, ir ugnis, ir – duona bet neprotingai sielai jos neduota suskilusi, supuolusi, ir stovi – uola, plyta netikėlių šventovei? kalnai iš žemės sprūdžių atsiranda susyja ir suyra, juodą randą nei pylimą, nei ozą mum palieka – ak mylimiem, ak mylintiem, o nieko daugiau nei ši akimirka mums skiria neleista – plaukti per Žvėryno girią ir laukt, kol sudūlės – per širdį – randas: iš dulkių ir ugnies pasaulis randas