Vladas Braziūnas

tie, kur iš pirmojo žodžio suprato, seniai amžinatilsį, vienas vėlių režisierius, o kitas, Norbertas Vėlius, pargrįžėlis karstosi voro gija pažiūrėt, kaip mes čia, padieniai aklo gyvenimo lažą beeinam, kaip tyžtam ir gyžtame retas godojam svajonę – kaip Onę, kuri mūsų siela bylotų vorą audėją lankytų, laikytųs neduotojo įžado brolį mylėtų beprotį, tyliausiąją sesę kaliausę kuprotą saulėn sugrįžusią, ten, kur protingieji žengė, bet vien tik kaliausė teįžengė žydi šilkai, nepavydžios iliuzijų spalvos, sparneliai rudojo drugio ant rugio, skarelė – iliuzijų skarmalas viską jie regi, supratėliai jukūs, tas Vėlius ir Velinas viską jiem praneša varnos, varnėnai, kaliausę aptūpę, vis marmantys saule, ant mūsų, žvaigždele, ant mūsų, broleli durnas Sietyne, čia durys, čia durys, čia siena išeinantiem stovi balti, be kepurių, su dalgėm prieš debesį lekiantį kojos kaip šeivos, o reginčios akys – į Šeimatį