Vladas Braziūnas

kuprūs keliai suplūktiniai užaugo pelynais ir tuopom sniegenų pulkas nuskynė bemiegį palangės šermukšnį kas taip išklaipė šakas kas taip iškreivojo kamienus atsiknojo žievė, atitokau pačiam debesų žydėjime visa ne čia, ne aukštai ne degančiam sniegenos skrydy amžiną ačiū tai kuria po mirties išvydau